Informacija » Naujienų archyvas spausdinti
2020-10-18 Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo vizitacija Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje

Ruduo barsto ne vien lapus jis paberia saulės spindulių, pabarsto lietaus, suošia vėtromis. Tokį spalio 18 dienos sekmadienį į Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčią atvyko Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kurį lydėjo monsinjoras Artūras Jagelavičius.

Prie bažnyčios ganytoją ir monsinjorą iškilmingai sutiko Kėdainių dekanas Norbertas Martinkus ir Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius drauge su parapijiečiais. Pagerbęs relikviją arkivyskupas pašlakstė susirinkusiuosius ir atrodė, kad pats prakiuręs dangus padėjo arkivyskupui nuplauti tikinčiųjų nuodėmes. Įžengusį į šventovę arkivyskupą pasveikino džiugi choro giesmė; „Sveikas ganytojau …”.

Klebonas prieš Šv. Mišias apžvelgė parapijos šešerių metų gyvenimą. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas pasveikino tikinčiuosius kviesdamas visus padėkoti Dievui už gyvenimo dovaną. Ganytojas pastebėjo ir rudenės gamtos išdaigas pateikdamas įdomią mintį: „Ką tik švietė saulė, o dabar lietus. Gamta kaip ir žmogaus gyvenimas...“. „Šiandieną prisimename misionierius, kurie dirba visame pasaulyje. Tame tarpe ir Lietuvoje. Turime atvykusių iš Italijos, Slovakijos, Filipinų, Argentinos, Vietnamo. Šie žmonės savo gyvenimą padovanojo Kristui. Palikę savo gimtuosius kraštus atvykę tarnauja gerajam Dievui. Mes savo aplinkoje taip pat esame misionieriai. Išeiname į darbus, renkamės šeimose. Daug progų turime liudyti tikėjimą. Melskime, kad mūsų širdys sustiprėtų, įkvėpimas ateitų, kad Viešpats mus vestų gyvenimo keliu“, - prieš Šv. Mišias kalbėjo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Šv. Mišiose dalyvavo Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis, Vilainių seniūnas Antanas Brūžas. Giedojo Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčios choras bei vargonavo ir giedojo Aušra Giedrienė.

Šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Drauge Šv. Mišias aukojo monsinjoras Artūras Jagelavičius ir Kėdainių dekanato dekanas Norbertas Martinkus.

Homilijoje arkivyskupas kalbėdamas apie Dievo ir pasaulio tvarką pateikė Šv. Rašto mintį ją paaiškindamas „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 15-21).<...> ,,Šiuo sakiniu Viešpats parodo savo genealumą, dieviškumą. Yra Dievo tvarka ir pasaulio tvarka. Tai kas Dievo – pagarba, malda, laikymasis Jo įsakymų turi būti jam atiduota, o valdžios institucijai – kas priklauso jos gerbuviui. Be Dievo niekas nevyksta. Kai valdo imperatoriaus valdžia žmones - jie neturi balso. Tuo sakiniu Dievas pasako, kad pasaulio valdžia nėra absoliuti, kad kažkas yra šalia pasaulinės valdžios, kuriai  taip pat reikia kreipti dėmesį ir atiduoti pagarbą. Reiškia, kad pasaulio valdžia nėra absoliuti, kad yra valdžia, kurios reikia labiau klausyti negu žmonių valdžios. Atsiranda nauja erdvė šalia imperatoriaus arba pasaulio valdžios, tai Dievo valdžia. Taip gimsta demokratinė visuomenė. Jei yra kažkas šalia imperatoriaus tai draugijos, susivienijimai, sambūriai, kurie nepriklauso vien tik nuo jo valdžios, bet ir nuo žmonių sprendimo. Tokiu būdu gimsta demokratija. Be Dievo niekas nevyksta „...kas Dievo – Dievui“. Paprastas sakinys, bet galingas, kuris mums sako, kad pasaulio valdžia nėra absoliuti, kad turime gerbti Viešpaties valdžią. Tai yra dalykai, kuriuos mes turime Jam atiduoti. Pavyzdžiui šios dienos Šv. Mišios. Atėję į bažnyčią vienai valandai šiuo siekiu turime atiduoti Dievui Jam skirtą dalį. Mes atiduodame brangų išteklių laiką iš pagarbos Kūrėjui, kuris mus pašaukė į šį gyvenimą. Ateidami į bažnyčią mes Dievui sakome, kad „Tu man svarbus – aš Tave gerbiu ir padovanoju savo laiko susitikimui su Tavimi.“ Atėjimas didina pagarbą Dievui, Jo tvarkai. Atėjimas į bažnyčią labai didelės pagarbos Dievui ir Kūrėjui ženklas. Pagarba Dievui yra dar tai, kaip aš gerbiu jo tvarką. Dešimt Dievo įsakymų: 1. Neturėk kitų dievų tik mane vieną. 2. Netark Dievo vardo be reikalo. 3. Švęsk sekmadienį. Juose slypi santykis su Dievu. Gerbti santykius duotus Dievo, reiškia pagerbti patį Dievą. Dievo įsakymuose slypi santykiai ir su savo artimu.<...>.

Kartais Dievo ir pasaulinės valdžios įstatymai susikerta. Valdžia perima galią spręsti kam gyventi, o kam mirti, kaip turi atrodyti visuomenės santvarka. Perima Dievo rolę. Tai pavojingas žaidimas ir siaubingas eksperimentas. Mes tai matėme komunizmo  fašizmo laikais, kai valdžia pasiskelbia Dievu. Tas principas „...kas Dievo – Dievui“ buvo pamintas. Daugelis žmonių buvo kankinami, uždaromi į konclagerius, Siunčiami į Sibirą ir net į mirtį. Tas įsakymas gelbsti nuo tirono ir jo valdžios, kad tironas negali įsakyti, nes virš jo yra Kūrėjas. Šiandien stebime įvairius bandymus. Valdžia bando stotis į Dievo vietą, bando keisti santuokos įstatymus. Kalbama ne tik apie vyro ir moters santuoką, bet dviejų žmonių, o gal trijų, gal net ne žmonių. Prasideda eksperimentas. Kaip atstovėti? Jei nėra tikėjimo žmogus ugdomas atsistoti į Dievo vietą ir nutarti kas gera ir kas bloga. Nutarti kas yra santuoka ir kas yra gyvybė, nutarti kad gyvenimas gali užsibaigti žmonių valia, negimusi gyvybė taip pat. Čia arkivyskupas pateikė šv. kankinio Tomo Moro istoriją kaip pavyzdį. Kas įvyksta kai susikerta Dievo ir pasaulio tvarkos. Tomas Moras buvo labai pamaldus. Įgijo teisininko specialybę. Buvo teisėjas. Tapo Anglijos kancleriu lordu. Karalius Henrikas aštuntasis sugalvojo atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti diplomato dukterį. <...> Tomas Moras tam nepritarė nors buvo verčiamas meluoti, eiti į kompromisus prieš savo sąžinę. Nepasidavė, išstovėjo. Jo galia atėjo iš tikėjimo, sakramentų, maldos ir gyvenimo būdo. Jo gyvenimas buvo persmelktas maldos. Tomas Moras buvo apkaltintas išdavęs šalį ir pasmerktas mirti. Egzekucijos vietoje jis pajuokavo ir sukalbėjęs maldą „Miserere“ iškeliavo pas Viešpatį.

Į mokinių klausimą Jėzus atsakė: „Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite ir negalvokite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite tai, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite ne jūs, o Šventoji Dvasia.“ (Mk 13, 1-11). Sunku išstovėti tiesoje. Tomo Moro istorija galime sulyginti su kardinolo Sigito Tamkevičiaus istorija, kuris kalėdamas KGB lageryje, Vilniaus KGB kalėjime vienutėje buvo verčiamas išduoti draugus, daryti kompromisus. Išstovėjo, neišdavė, nepasidavė. Prieš keletą metų popiežius Pranciškus aplankė tą vienutę. Žmogus pats iš savęs yra trapus. „Norėjau kaip geriau, išėjo kaip visada“, - sako liaudis.  Mes visi susvyruojame, nusidedame. Ačiū Dievui, kad turime sakramentus. Galime pradėti viską nuo švaraus lapo. Jūs ir aš turime jėgos išstovėti gyvenimo bandymuose. Turime sakramentus, kasdienes maldas, Dievo Žodžio skaitymo ir apmąstymo galimybę, Šv. Mišių auką. Štai mūsų maistas ir vaistas, štai tas mūsų amžinybės laidas, štai mūsų tvirtas stovėjimas ant žemės. Kad būti stipriam reikia turėti gyvenimo būdą.

Gera toje parapijoje, toje bažnyčioje. Visi sustiprėjome drauge tą valandą. Iš tiesų jautėmės sustiprėję gavę Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo palaiminimą, jungiantis bendroje maldoje, išgirdę homilijoje jo tvirtus padrąsinančius žodžius, kurie mus tarsi nušvietė ir paragino tą šventą mintį: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 15-21) permąstyti iš naujo.

Klebonas padėkojo ganytojui už Šv. Mišių auką, pasakytą įspūdingą pamokslą ir palaiminimą. Klebonas padėkojo ir monsinjorui Artūrui Jagelavičiui, Kėdainių dekanato dekanui Norbertui Martinkui už bendrą Šv. Mišių auką. Arkivyskupui padėkojo ir parapijiečiai įteikę puokštę gėlių, sugiedoję ilgiausių metų bei išreiškę pageidavimą, kad arkivyskupo apsilankymai būtų kuo dažnesni.

Rudens lapų nubarstytame šventoriuje svečiai ir juos išlydintys parapijiečiai sustojo nuotraukai.


Genė Sereikienė

Nuotraukos Vytauto Karlos