Laikas greitesnis negu mes manome. Jis teka tyliau už upę, todėl jo negirdime ir nematome. Nepastebimai prabėgo trys dešimtmečiai nuo tos dienos, kada palikti gulėti Sibiro žemėje ir kitose tremties vietose lietuviai sugrįžo į Lietuvą.

Šv. Mišios už partizanus žuvusius prieš 65 metus

Aprašant dabarties įvykius, tarsi tęstum kažką jau pradėtą, visada iškyla ir dėliojasi prisiminimai. Prieš trejetą metų tikintieji rinkosi Šv. Jurgio bažnyčioje, kur Šv. Mišias minint 65 metų sukaktį  nuo partizanų žūties Kėdainių krašto miškuose aukojo klebonas Artūras Stanevičius. Tą kartą buvo aplankytas valstybinės reikšmės žuvusių partizanų paminklas Dotnuvoje, organizuotas 65 - mečio paminėjimas lauko stovykloje prie istorinio Ąžuolo (Sosių miške) ten, kur buvo sušaudyti partizanai.

Tos dienos Šv. Mišiose meldėme, kad Viešpats saugotų ir savo malonėje laikytų visą mūsų tautą. Meldėme Viešpatį Dievą, kad būtume tvirti tikėjime, vieningi ir susitelkę darbuose, gerbtume tai kas protėvių krauju iškovota – Tėvynę Lietuvą ir mūsų visų laisvę, saugotume bei įprasmintume istorinę atmintį. Meldėme Viešpatį, kad Lietuvos jaunimui nereikėtų imti ginklo į rankas, kad jie gyventų taikiame pasaulyje, savo jėgas atiduodami kilniam darbui, kūrybai, kurtų šeimas, mylėtų, būtų laimingi. Meldėme dangaus karalystės iš įvairių bendrų kapaviečių surinktiems Kėdainių rajone, atpažintiems ir garbingai perlaidotiems laisvės kovotojams bei tiems kovotojams, kurių vardai nežinomi, meldėmės už tuos partizanus ir tremtinius, kurie sugrįžo į Tėvynę Lietuvą gyvi ir tuos, kurių palaikai buvo parvežti dėžėse bei tuos, kurie liko gulėti svetimoje žemėje. Maldoje susitelkėme už visus partizanus, tremtinius bei politinius kalinius.

Šiais metais klebonas Artūras Stanevičius aukojo Šv. Mišias už tuos tremtinius, politinius kalinius, kurie prieš 30 metų buvo parvežti į Lietuvą cinkuotose dėžėse iš Krasnojarsko, Igarkos ir kitų tremties vietų bei perlaidoti savo gimtojoje žemėje. Meldėmės ir už partizaną, tremtinį Adolių Sereiką apie, kurį šio straipsnio tęsinys.

Ant berniuko delnų šerkšnas

Ką jautė paauglys berniukas stovėdamas Pajuosčio kariniame aerodrome, kai visai šalia nusileido didelis lėktuvas. Jis nežinojo, kad lėktuvas vežė dėžėse žmones iškastus iš Sibiro žemės. ,,Paliečiau lėktuvą, o jis aplipęs šerkšnu. Šerkšnas pasiliko ant mano pirštų‘, - kalbėjo Tomas Sereika (mano sūnus). Berniukas pradžiugo pamatęs iš lėktuvo ateinančius savo senelį Juozą Sereiką ir jo seserį Emiliją Sereikaitę dar nežinodamas ką jie parvežė į Lietuvą.

Vėliau kiemo vaikams Tomas pasakojo apie lėktuvą, apie Trispalves, kurias klojo ant čia pat sunešamų iš lėktuvo dėžių su tremtinių pavardėmis ir nuotraukomis. Trispalvę berniukas pažinojo, nes 1988 metais pamatęs nedidelį odinį kaklaryšį su ant jo priklijuotu Trispalvės logotipu tuojau jį nusipirko centrinėje Kėdainių gatvėje esančioje nedidelėje parduotuvėlėje. Grįžęs į namus berniukas visas švytėjo. Kitą dieną juo ryšėdamas nuėjo į mokyklą. Vaikai sujudo, susidomėjo, pradėjo klausinėti iš kur gavo, bet mokytoja išsigandusi to šurmulio griežtai subarė berniuką: „Ką čia užsirišai, tuojau nusiimk.“ Tomas nenusiėmė, o kitą dieną jau keletas berniukų turėjo tokius kaklaryšius. Tomas nešiojo kaklaryšį tol kol šis susidėvėjo. Buvo pasiūtas iš dirbtinės plonos odelės. Kaklaryšį jis nusipirko pats niekieno neraginimas ir neapsakomai juo didžiavosi, nes ant jo mažytė Trispalvė. Šalyje jau budo Atgimimas. Kada suaugusių buvo dar abejojančių, vaikai jau kvėpė laisvės orą. Prieš 30 metų ant Tomas Sereika delnų liko šerkšnas palietus lėktuvą atskraidinusį laisvės kovotojus. Savo tos dienos potyriais berniukas pirmiausia pasidalijo su draugais, kaip ir tą dieną kaip nusipirko kaklaryšį su Trispalve, kaip ir tada, kaip laikė rankose iš senelio Juozo Sereikos kūno išimtą ir jo išsaugotą kulką, kaip ir tada, kada klausėsi senelių ir tėvo tremties istorijos.

Neprisiminė Tomo tėtis Andrius Sereika, kada sulaukus vos metukų nuo jo atplėšė tėvą, o vėliau ir motiną. Buvo per mažas prisiminti. Jis tik vienas žino ką išgyveno tada, kaip eidamas 14 - uosius pirmąkart susitiko tremties ir kalinimo sunkumų išvargintą savo tėvą. Andriaus motina Ona Sereikienė pabėgusi iš tremties nors trumpam galėjo priglausti savo sūnų, bet buvo sugauta, gražinta tremtin ir įkalinta. Žmonių gyvenimai kaip sulaužyti kryžiai. Renki po dalelę, kad sudėliotum ir sugražintum atmintį.

Emilijos pasakojimas

Dešimt vaikų. Penkios mergaitės ir penki berniukai Jono ir Magdalenos Sereikų šeimoje Tėvai kilimo iš Surviliškio valsčiaus. Prasidėjo šaukimas į sovietinę kariuomenę.

Vyresni Sereikų sūnūs: Bronius, Vincas ir Juozas nesutinka tarnauti sovietinėje armijoje ir išeina partizanauti. Emilija Sereikaitė dabar jau 86 metų su ašaromis akyse vardija: „... vienas brolis Krekenavoje ant grindinio, kitas Dotnuvoje, o kitas Sibire... Buvom jauni - kiti dar vaikai.

1945 metais suima tėvus Joną ir Magdaleną Sereikas bei dvi jų dukras Bronę su Ona. 1948 metais apsupo trobą Bakainiuose, mus vaikus: Emiliją, Eleną, Leonorą, Adolių ir Mykolą stribai susodino ant stalo. Neleido nieko pasiimti, kažką pasitarę tarpusavyje mus išsivedė. Pirmiausia pėsčiomis visus varėsi į Surviliškį. Pasivijusi Bakainių gyventoja Šukienė, kurios vardo nebeprisimenu slapčiomis mums padavė maisto.

Adolius turėjo gražų balsą. Eidami pradėjome dainuoti. Nebeprisimenu visų žodžių šios ilgos dainos vien nuotrupą „... koks bus rytojus dar nežinia...“, - skambėjo stiprus Adoliaus balsas. Dainą nutraukė stribo smūgis Adoliui į nugarą, kuris ir taip jau buvo visas sudaužytas ir suspardytas, todėl, kad nepasakė kur slepiasi partizanai.

Iš Surviliškio sunkvežimiu mus nuvežė į Kėdainius. Iš Kėdainių traukiniu apie 2 savaites keliavome į tremtį. Atvykus į Krasnojarsko kraštą pirmą naktį teko nakvoti miške. Rytojaus dieną mus apgyvendino arklidėje. Arklius išvarė į lauką ganytis, iškuopė arklidę, sukalė joje narus ir čia mes vaikai įsikūrėme. Gaudavome 100 gramų duonos parai. Rinkome nuo daržo išpiltas bulvių lupenas ir jas graužėme. Vietinis rusas matydamas alkanus vaikus pagailėjo, atėjo

į mūsų baraką ir atnešė vikių anksčių, kurias mes valgėme. Parodė mums valgomas šaknis, kuriomis ginėmės nuo bado.

Antrus metus būnant tremtyje eidavau pas rusus daržuose bulvių kasti. Gavome sėklos ir galėjome pasisodinti savo susikastame darže. Man jau ėjo 14 metai. Pradėjau dirbti, kad galėtume visi pragyventi. Važiuodavau 25 kilometrus su rogutėmis parvežti siuntinių.

Kartą sunkiai dirbdama susirgau. Komendantas atėjęs į baraką paklausė, kodėl nedirbu nors matė, kad sergu. Tada mane ištraukė iš po narų ir temstant išvarė už keleto kilometrų grėbti šieno. Einu basa, plona suknele meldžiuosi ir verkiu. Beeinant sutemo. Nežinau nuklydau ar ne, visai nesimatė kelio. Staiga užuodžiau dūmus ir pamačiau laužo liepsnelę, o priėjus arčiau išgirdau kalbant lietuviškai. Buvau visa šlapia, apsiverkusi ir be galo pavargusi, bet veidu dabar jau ritosi džiaugsmo ašaros. Mane pasitiko lietuviai.

Mokėjau markiruoti medžius. Buvo - 30 laipsnių šalčio. Dirbu sustoti negaliu, jeigu sustosiu sušalsiu. Paslydusi nukrentu ant kelmo ir sunkiai susižeidžiu koją ir šoną . Šlubuodama grįžtu į baraką. Sesės ir broliai suklaupę prie manęs meldžiasi, kad nenumirčiau, nes buvau jų maitintoja. Čia Emilija nutyla. Nurijusi ašaras pasakoja toliau: „Yra Dievo stebuklai - pasveikau“, - atsidūsta..“ Adoliui buvo blogiau. Jis po sumušimų negalėjo tremtyje atsigauti reikėjo vaistų. Jaunas iškeliavo anapilin. Jį priglaudė Sibiro žemė.“ Iš tremties Emilija Sereikaitė sugrįžo 1962 metais.

Sugrįžimas po daugelio metų

Į Krasnojarsko kraštą 1989 metų rudenį parsivežti brolio Adoliaus palaikų tremtinė Emilija Sereikaitė vyko su broliu tremtiniu ir politiniu kaliniu Juozu Sereika. Jiedu važiavo traukiniu. Nuvykę apsigyveno pas pažįstamus. Išbuvo apie mėnesį laiko. Tą kartą iš Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų vyko 20 buvusių tremtinių ir jų giminių, kurių tikslas buvo parsivežti į gimtąją žemę Krasnojarsko krašto Malaškos kapinėse palaidotų artimųjų tremtinių palaikus.

Emilijai ir Juozui palaikus atkasti padėjo vietiniai gyventojai. ,,Sujaudino trumpas gyvojo vaizdas, kol jo neišsklaidė virptelėjęs oras. Pamačiau išlikusį kryželį, kurio brolis niekada nenusiėmė nuo kaklo. Padėkoję vietiniams už pagalbą grįžome lėktuvu su brangia Lietuvai dovana – jos užaugintu sūnumi“, - ašarodama kalbėjo Emilija. Tremtinių palaikai sudėti į cinkuotas dėžes, kurios buvo apkaltos medžiu parskraidintos į gimtąją Lietuvos žemę.

Iš Pajuosčio aerodromo į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą

Į Panevėžio Pajuosčio karinį aerodromą vykome ir mes sutikti grįžtančių: tremtinė Juozo žmona Ona Sereikienė, Adoliaus teta Liucija Norušaitė ir jo seserys: tremtinė Elena Kriaučiūnienė, tremtinė Emilija Sereikaitė, Tomas Sereika, Andrius Sereika ir šių eilučių autorė. Atvykstančiųjų laukėme Pajuosčio kariniame aerodrome. Pamatėme nusileidžiant lėktuvą. Žmonės sujudėjo, visi skubėjo prie lėktuvo. Viskas buvo gražiai suorganizuota. Dėžės su tremtinių palaikais eilėmis buvo išdėliotos aerodromo aikštėje. Jas uždengė Lietuvos Trispalvėmis ir nuklojo gėlių puokštėmis. Ant kiekvienos dėžės buvo surašyti vardai, pavardės ir datos, portretuose nuotraukos perrištos juodais kaspinais.

Monsinjoras Juozapas Antanavičius pašventino parvežtuosius. Prisimenu, kad kalbėjome maldas, giedojome „Marija, Marija, ...“ ir Lietuvos himną. Po to žmonės tremtinių palaikus dėžėse užklotus Trispalvėmis vežė į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, kur buvo aukojamos Šv. Mišios. Emilija prisimena, kad monsinjoras Juozapas Antanavičius, kuris tą dieną aukojo Šv. Mišias pagarbiai pastatė žvakę prie Adoliaus portreto ištaręs: „Jis tarp šiandieną sugrįžusių

jauniausias.“ Po Šv. Mišių Adolių Sereiką iš Panevėžio artimieji parvežė ir palaidojo Surviliškio kapinėse.

Visi kiti taip pat išsivežiojo savo brangius tremtinius - Tėvynės sūnus ir dukras į miestelius bei kaimus. Emilija mena, kad dar buvo parvežti tremtinių palaikai iš Šventybrasčio ir kitų vietovių.

Laikas nuplauna ir nudžiovina ašaras, užgydo žaizdas, bet palieka žmonėms atmintį, kad perduotume, kad išliktų.

Rašydama šį straipsnį susisiekiau su monsinjoru Juozapu Antanavičiumi. Jis gulėjo ligoninėje po operacijos. Nedaug tegalėjome pakalbėti apie 1989 metų tremtinių palaikų sutikimą Panevėžio Pajuosčio kariniame aerodrome, jų garbingą ir iškilmingą priėmimą Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje bei monsinjoro aukojamas Šv. Mišias. Monsinjoras paminėjo ir Kėdainius, kad dalyvavęs tokiose pat sutiktuvėse.

Tąkart, pokalbiui baigiantis, gavau monsinjoro Juozapo Antanavičiaus palaiminimą sau ir šeimai.

Genė Sereikienė

Nuotraukos iš straipsnio autorės archyvo