Kėdainių šv. Jurgio yra viena iš seniausių ir įdomiausių vėlyvosios gotikos bažnyčių Lietuvoje, pastatyta XV amžiaus pirmoje pusėje. Pirmieji krikščionybės žingsniai Lietuvoje buvo sunkūs, nes katalikybei nespėjus giliai įleisti šaknų kilo protestantizmo ir reformacijos banga. Ji atėjo ir į Lietuvą, nes Lietuvos didikai savo vaikus mokslo leido į užsienį, kurie jau buvo tapę protestantiškais. Pasinaudodama savo valdžios galia, Ona Kiškaitė apie 1549 metus atėmė iš katalikų šv. Jurgio bažnyčią. 1614 metais didysis Lietuvos etmonas Kristupas II Radvila vedė Oną Kiškaitę, taip reformaciją Kėdainiuose pradėjo skelbti Radvilos. Kėdainiai tapo Lietuvos reformatų centru.

1579 metais įkūrus Vilniaus universitetą, kuriam vadovavo jėzuitai, katalikybė Lietuvoje pradėjo atsigauti. 1600 m. iškelta bažnyčios gražinimo byla. Po ilgos bylos ir katalikų vadų pastangų 1627 metais bažnyčia buvo sugražinta, o 1662 metais iš naujo konsekruota, o dar po šimto metų – 1758 metais – išplėsta, pristatant presbiteriją, kurioje dabar yra didysis altorius. 

Dabartinės Jurgio bažnyčios tūrinį sudaro netaisyklingas stačiakampis 23,2 x 23,6 m korpusas su ištęsta presbiterija, užsibaigiančia pusės aštuonkampio pavidalo absida. Smaili gotiška arka dalija interjero erdvę į dvi dalis: presbiterinę ir halinę. Presbiterija savo plotu ir aukščiu yra lygi centrinei navai ir sudaro tartum jos tęsinį. Šiaurės rytuose prie presbiterijos šliejasi dviaukštė zakristija, turinti po dvi patalpas abejuose aukštuose. Pagrindiniame šiaurės vakarų fasade pristatyta kvadratinio plano varpinė, kartu sudaro ir bažnyčios prieangį – bobinčių. Į jį patenkama pro trijose pusėse esančias duris. Antrasis įėjimas į bažnyčią yra šiaurės rytiniame fasade, beveik pačiame kampe, trečiasis – tame pačiame fasade veda į zakristiją. Viršum pagrindinio įėjimo įrengti mediniai chorai, einą per visą bažnyčios plotį. Bažnyčios vargonus nežinomas autorius pastatė XVIII a. pabaigoje (po 1782 m.). 1882 m. vargonus perstatė Leonas Grabovskis (Leon Grabowski), 1978 m. restauravo Vilniaus vargonų dirbtuvė, vadovaujama R. Gučo. Didžioji vamzdyno dalis nauja, išliko tik nedidelė dalis autentiškų bei XX a. pradžios vambzdžių.