į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Ganytojo žodis

 Lietuvos vyskupų

Adventinis laiškas

Jo vardas – Ramybės Kunigaikštis (plg. Iz 9, 5)

                                                                                                                 2022 m. gruodžio 8 d.

Brangūs broliai ir seserys,

 

Šie jau besibaigiantys metai tapo didelio išbandymo Europai ir visam pasauliui laiku. Įsiplieskęs karas Ukrainoje mums vėl priminė žmonijos dramą, kuri tūno žmogaus širdyje. Tai vidinis prieštaravimas – nors trokštame taikos ir ramybės, tačiau to siekiame leisdamiesi į karą. Giliausia šio suskilimo priežastis yra nepagarba mūsų Kūrėjui – Dievui ir jo iškiliausiam kūriniui – žmogui. Artėjančios Kalėdos vis naujai kviečia mus protu ir širdimi atminti Viešpaties dovanojamą žinią – „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn. 3, 16). Jėzaus Kristaus įsikūnijimo slėpinys žymi nuostabią Dievo iniciatyvą pasauliui. Jis, gimdamas žmogumi Betliejaus prakartėlėje, priminė, jog žmogus savyje nešasi Dievo paveikslą, dieviškumo žymę. Tai reiškia, kad pagarba kitam žmogui turi prilygti pagarbai, skiriamai Dievui. Nėra jokių priežasčių, jog besąlygiška pagarba žmogui galėtų būti sumenkinama. Ant tokios žmogaus orumo sampratos stovi Vakarų civilizacijos pamatas, čia slypi taikos tarp tautų pagrindas. Kai jis svyruoja – mąžta žmonių nuostaba Kalėdų žinia. 

 

Pasaulyje matome ne tik nerimą keliančias tendencijas, bet ir guodžiančius vilties ženklus. Pagalba broliams ir seserims, kurie Ukrainoje kaunasi už savo laisvę, suvienijo daugelį pasaulio kraštų: ir vieningai pasmerkiant karą, ir įvairias būdais tiesiant pagalbos ranką šios tautos skausmo valandą. Tai žinia, kad pagarba žmogui ir tautos suverenumui yra suvokiama kaip savaime suprantama tiesa, kurią atkakliai privalome ginti ir saugoti. Šis karas dar kartą tapo skausmingu priminimu esminės tiesos, kad žmogaus gyvybė negali būti priemonė jokiems tikslams siekti. Tai tampa įspėjimu ir mūsų sprendimams – ar visur ir visada tikrai besąlygiškai vertiname ir saugojame žmogaus gyvybę, brangiausią Dievo dovaną mums? Ar tikrai tai neturėtų būti paskata labai svarbiam apmąstymui mūsų visuomenėse, kai, iš vienos pusės, smerkiamas gyvybės naikinimas kare, o iš kitos – nepritariama negimusios gyvybės saugojimui? Čia, Lietuvoje, vėl iš naujo klausiame: ar tikrai suvokiame pagarbos žmogaus gyvybei svarbą, jei yra priimamas sprendimas įteisinti cheminį abortą? Ar tikrai esame objektyvūs, viena vertus, smerkdami smurtą Ukrainoje, kita vertus, pateisindami užsimezgusios gyvybės nutraukimą, o tokio pobūdžio paslaugas vadindami „teise į reprodukcinę sveikatą“?

 

Šis neramus laikas pasaulyje turi tapti mums nauja paskata permąstyti žmogaus orumo sampratą ir pagalbos kitam žmogui sąlygas. Gerai suprantame, kad sunkumus galime įveikti tik drauge. O vienybę skatina besąlygiška pagarba žmogaus gyvybei, šeimai, laisvei. To nepaisymas neišvengiamai supriešina visuomenę, atveria kelią nesaugumui. Norėdami šalyje išlaikyti ramybę ir taiką, turime gerbti tiesą apie žmogų ir gerbti esmines visuomenės institucijas – šeimą, apibrėžtą Konstitucijoje, tikėjimo, mokslo, ugdymo sričių bendruomenes, krašto valdžią. Pastarajai šiuo metu teko labai sudėtinga užduotis – išlaikyti visuomenėje sutarimą drauge ieškant būdų, kaip padėti mūsų šalies žmonėms ir verslui didėjančių energetikos kainų akistatoje. Piliečių pasitikėjimas savo demokratiškai rinkta valdžia yra labai svarbus veiksnys saugojant krašto saugumą. Taip pat ir valdžios institucijų pastangos ieškoti visų įmanomų būdų padėti žmonėms yra krašto vienybės garantas. Tačiau padėti kitiems nėra tik valdžios institucijų, bet ir kiekvieno iš mūsų pareiga. Šventojo Rašto mokymas apie tai yra labai aiškus – mūsų gyvenimo kokybė amžinybėje bus vertinama pagal Kristaus žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Todėl gailestinga pagalba kitam žmogui, ypač stokojantiems, yra mūsų atsakomybė, tai –  mūsų krašto vienybės, solidarumo bei laisvės garantas.

 

Brangieji, nuoširdžiai linkime, kad artėjanti Kalėdų šventė vėl primintų mums Dievo meilę pasauliui! O Jo meilės bendradarbis yra kiekvienas krikščionis, pašauktas būti ramybės nešėju savo aplinkoje. Juk, pasak Viešpaties, „palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt. 5, 9). Tai ypač svarbus priminimas šiuo metu, kviečiantis konkrečiai atsiliepti į Kalėdų žinią – besąlygiškai gerbti kiekvieną žmogų bei ieškoti meilės ir sutarimo mūsų šeimose ir mūsų Tėvynėje. Tepadeda mums dangaus Kūrėjas, nuolat siunčiantis mums Šventąją Dvasią, „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).

                                                                                         Lietuvos vyskupai

 


 

Lietuvos vyskupų ganytojiškasis laiškas

Bažnyčios mokymas apie šeimą nesikeičia

 

                                            2022 m. birželio 17 d.

Brangūs broliai ir seserys,

 

gera į jus taip kreiptis. Dvasinė brolystė ir seserystė primena mums ryšius, kurie atsiranda šeimoje, o šeimai Bažnyčia visad skyrė daug dėmesio. Šeima – pirmoji ir pagrindinė visuomenės ląstelė, prigimtinė žmogiškoji bendruomenė bei visos visuomenės gyvybinis poreikis. Vienas kitą papildydami vyras ir moteris kuria savo šeimą – „santuoka grįstą natūralią bendruomenę“ (Amoris laetitia, 52).

Šiais laikais ne tik šeimos patiria nemažai iššūkių. Pavojus kyla ir pačiai šeimos sampratai, kurios turinį kartais bandoma keisti siūlant įvairias įstatymų iniciatyvas. Dabar sulaukiame itin daug prašymų įvertinti Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Klausiama: kaip šis įstatymas dera su Bažnyčios mokymu; ką mes, jūsų ganytojai, galime apie jį pasakyti?

Pirmiausiai užtikriname jus, kad Bažnyčios mokymas apie santuoką ir šeimą nėra pasikeitęs: šeima kyla iš vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės ryšių. Taip pat nėra pasikeitęs ir Didysis įsakymas, kuriame sakoma: mylėk kiekvieną artimą kaip save patį.

Nepasikeitė ir tai, kaip Bažnyčia vertina vadinamąsias faktines sąjungas, partnerystes ar tos pačios lyties asmenų sąjungas. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie konkrečius iššūkius, su kuriais šiandien susiduriama, pabrėžia, kad „faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos pačios lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities“ (Amoris laetitia, 52). Tai – Katalikų Bažnyčios, kuriai save priskiria didžioji dalis Lietuvos piliečių, pozicija.

Mes, kaip ganytojai, esame susirūpinę ir norime perspėti tikinčiuosius ir visus geros valios žmones apie pavojus, kurie kyla bandant keisti šeimos ir santuokos sampratą įstatymais, tarp jų – ir dabar svarstomu Civilinės sąjungos įstatymo projektu. Minėtame Civilinės sąjungos įstatymo projekte iš esmės siūloma tai, ko popiežius Pranciškus anksčiau cituotoje apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia ištraukoje kviečia nedaryti, – faktines sąjungas ir sąjungas tarp tos pačios lyties asmenų prilyginti santuokai. Negalime pritarti šio įstatymo projektui, iškreipiančiam ir devalvuojančiam santuokos bei šeimos sampratas.

 Kai kurie pasaulio kraštai jau yra praėję tokį sampratų kaitos kelią, kuris primena Trojos arklio istoriją. Pradžioje teigiama, kad formalizuojant santykius reikia suteikti kartu gyvenantiems asmenims daugiau teisių; tuomet tai prilyginama šeimos santykiams, jie imami imituoti. Ilgainiui toks reguliavimas pakeičiamas į civilinę santuoką. Ši kaita ir augantis reguliavimas kelia vis didesnį spaudimą tėvams, trokštantiems auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Palaipsniui imama reguliuoti švietimo įstaigų mokymo turinį, naikinant supratimą, kad šeima, kaip santuoka grįsta natūrali bendruomenė, yra naudinga visuomenei. Šis kelias veda į neginčijamo vyro ir moters lyčių tarpusavio papildomumo principo atmetimą. Dar kartą prisiminkime Šventojo Tėvo Pranciškaus žodžius, kuriais jis trokšta atkreipti sampratų kaitos keliu ketinančių eiti valstybių visuomenių dėmesį: „Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“ Ant kokių pamatų pastatytume Lietuvos visuomenės ateitį pritarę Civilinės sąjungos įstatymo projekto nuostatoms?

 

Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti kartu gyvenančių bei santuokos ar tėvystės, motinystės, giminystės ryšiais save nesiejančių asmenų teises, protingas kompromisas būtų priimti tokį įstatymą, kuris šių sąjungų netapatintų su šeima. Asmenų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenorėtų ar negalėtų sudaryti vyro ir moters santuokos, padėtį galėtų išspręsti Teisės į artimą ryšį įstatymas, kurio projekte numatyta galimybė artimaisiais pripažinti ne tik šeimos ar giminystės ryšiu siejamus, bet ir kitus asmenis. Teisės į artimą ryšį pripažinimas neverčia atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos; jis neprieštarauja nei Bažnyčios mokymui apie šeimą, nei šeimos sampratai, apibrėžtai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Skirtingai nei siūloma įteisinti civilinė sąjunga, teisė į artimą ryšį pripažįsta ir saugo ne tik privačiame gyvenime save šeima laikančių asmenų, bet ir tų žmonių, kurie nenori ar negali kurti šeimos, teisinius santykius.

 

Kaip ir anksčiau, nenuilsdami skatiname jaunuolius apsispręsti tvirtai, gyvybei atvirai santuokai ir šeimai, kad būtų kuo labiau linkstama į Dievo žmonėms siūlomas malones (plg. Amoris laetitia, 35). Be abejo, visuomenėje regime ne tik sutuoktinius, bet ir vienišas mamas ar tėčius, našlaičius, šeimas, kuriose seneliai ar kiti giminaičiai augina nepilnamečius vaikus. Visų šių šeimų narius sieja ne tik bendro gyvenimo ar emociniai, bet ir prigimtiniai kraujo bei giminystės ryšiai, kylantys iš vyro ir moters lyčių papildomumo.

 

Drauge atkreipiame dėmesį, kad ne visi viešojoje erdvėje ar Seime pasisakantys katalikai, aiškinantys Bažnyčios mokymą, tai daro kompetentingai.  Savo žodžiais bei veiksmais jie kartais klaidina žmones. Norėdami sužinoti, ką sako visuotinė Bažnyčia vienu ar kitu klausimu, nuoširdžiai raginame visus tikinčiuosius gilintis į Šventajame Rašte užrašytą Dievo žodį, įdėmiai skaityti katekizmą, Šventojo Sosto dokumentus.

 

Brangūs broliai ir seserys, tėvų ir motinų sūnūs ir dukterys! Dėkokime Viešpačiui už šeimas, kuriose užaugome, už visas šeimas, kuriose tėčio ir mamos mylimi augo, auga ar augs kiti vaikai – mūsų šalies ateitis, mūsų būsimieji dvasiniai broliai ir seserys. Melskimės už Lietuvos šeimas ir remkime tik tas įstatymų leidybos iniciatyvas, kurios, leisdamos šeimoms tvirtėti, laiduoja mūsų visuomenės ateitį.

 

 

                                         Lietuvos vyskupai


 

Kalėdos – Dievo dovana žmonijai

Mieli broliai ir seserys,

su Šventomis Kalėdomis! Su džiaugsmu švenčiame vieną brangiausių mūsų tikėjimo slėpinių – Dangaus ir Žemės Viešpaties įžengimą į laiką, į žmonijos istoriją gimstant Kūdikiu Betliejuje. Dievas padovanojo mums savo artumą, tapdamas žmogumi. Jis nėra tik filosofinė idėja ar paslaptinga visatos galia – Dievas yra konkretus Asmuo. Jis tapo regimas Jėzuje Kristuje ir vaikščiojo šios žemės takais. Jis nutarė tapti dovana žmogui, kad žmogus, atpažinęs šią nuostabią Dievo iniciatyvą, pajustų savyje troškimą ir pats tapti dovana savo Kūrėjui ir pasauliui. Evangelija keliomis detalėmis apibūdina Viešpaties gimimą Betliejuje, kas išvertus reiškia „Duonos namai“. Jis yra gyvenimo Duona, kuri panoro būti valgoma, kad žmogus pasotintų Dievo troškimą ir šiuo maistu stiprintų viltį vieną dieną išvysti savo Dangiškąjį Tėvą veidas į veidą.

Pranašas Simeonas, pažvelgęs į šventyklon gimdytojų atneštą kūdikį Jėzų, sušunka: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje“ (Lk 2, 30–31). Šventasis Raštas atskleidžia svarbiausią Kristaus gimimo priežastį – išvaduoti mus iš nuodėmių ir nuvesti į amžinąjį gyvenimą. Gimusio Išganytojo Asmenyje mes matome savo išgelbėjimą. Žmogus negali pats sau užsitikrinti nemirtingumo, tik savo pastangomis įveikti nuodėmę ar suteikti savo gyvenimui galutinę prasmę. Jam reikia išvysti tą, kuris tai gali padovanoti. Šventieji tekstai pabrėžia, kad Kristus yra nuo amžių lauktasis pasaulio Gelbėtojas. Jis dovana ir išsigelbėjimas tautoms, kad jos įveiktų ištikusius sunkumus, o žmonės Jo užgimimo šviesoje semtųsi vilties savo piligrimystėje į amžinąjį gyvenimą.

Jėzus yra Dievo, kuris gelbi, regimas veidas. Tiesa, Jo veido spindesį patys turime atrasti. Apie Jėzaus gimimą Betliejuje tą kartą mažai kas žinojo. Tai Marija ir Juozapas, nešioję savyje slaptingą Dievo prakalbinimą; tai angelo padrąsinti ir dangaus kareivijos giesme pradžiuginti iš laukų atbėgę piemenys; tai išminčiai, atvykę iš Rytų šalies Jo pagarbinti. Tačiau vis daugiau ir daugiau žmonių istorijoje Jį surado, kai ieškojo Dievo savo gyvenime ir atgręžė Jam savo širdis. O Jį atranda tie, kurie, pasak Jėzaus, yra vargdieniai dvasià, liūdintys ir romieji, alkstantys teisumo ir gailestingieji, tyraširdžiai ir taikdariai bei persekiojami dėl teisumo (plg. Mt 5, 3–10). Pažinti kūdikiu tapusį Dievą, kuris įsikūnijimu įsipareigojo mylėti iki mirties, reiškia pajusti Dievo širdį. Priimti šį Viešpaties atsidavimą žmogui – tai atrasti amžinojo gyvenimo raktą. Giliausia Kristaus įsikūnijimo prasmė yra dovanoti save iki galo. Jei žmogus nori tai suprasti, turi atrasti savo pašaukimą, kaip save dovanoti kitiems. Santuokos ir Kunigystės šventimais žmonės įsipareigoja save dovanoti iki mirties. Tai žmogaus atsakas Kūrėjui taip savo gyvenimu įkūnijant meilę Viešpačiui ir kitam žmogui.

Tą šventą naktį laukuose nakvojusius piemenis nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, ir gausi dangaus kareivija užgiedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Žmoniją pasiekė paguodos žodis – esame Dievo mylimieji. Nedelsdami piemenys bėgo dalintis savo džiaugsmu su Marija ir Juozapu, apsakę, „kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį“ (Lk 2, 17). Šis Kalėdų pasakojimas atskleidžia ir mūsų krikščioniškojo gyvenimo esmę. Esame Dievo mylimieji, kurie turime skubėti dalintis šia žinia su broliais ir seserimis, dažnai išvargintais liūdesio, nusivylimo, nerimo ar įtampos. Turime tiesti bendrystės tiltus vieni kitiems ir geru darbu įkūnyti meilę ypač vargšams, atstumtiesiems, migrantams ar vienišiesiems, kurie gyvena mūsų kaimynystėje. Viešpats trokšta tęsti įsikūnijusios meilės istoriją dabar jau per mūsų rankas ir širdis. Juk amžinasis gyvenimas prasideda jau čia, jei nuolankia širdimi priimame Kalėdų žinią ir dovanojame meilės džiaugsmą mūsų broliams ir seserims.

Šiais Amoris Laetitia-Šeimos metais ypač prisimename, kad Kalėdos yra šeimos šventė. Išganytojas ateina į šeimos aplinką ir paliudija, kokia svarbi šeima, glausdama Dangaus dovaną – kūdikį. Kokia ji buvo svarbi vaikeliui Jėzui išsaugoti pavojų akivaizdoje. Te ateinantys Naujieji metai ypač primena mums Šventosios Šeimos tikėjimą, viltį ir meilę, kurios dėka pasaulis išvydo Viešpatį, mus pamilusį Dievą. Dovanokime vieni kitiems bendrystės džiaugsmą ir maldoje semkimės paguodos iš Kalėdose mums apsireiškusio Viešpaties!

Su Šventomis Kalėdomis!

+Kęstutis Kėvalas

2021-12-25


Perženkime slenkstį 

2021 m. lapkričio 13 d.

 

Artėjanti Liturginių metų pabaiga vėl kreipia mūsų žvilgsnį į visa ko esmę, galutinį tikslą. Kelias į jį paženklintas įvairiais suspaudimais, iššūkiais, tačiau Evangelija kviečia ypač tada ieškoti Dievo artumo: „Pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29).

 

Dievas leidžiasi sutinkamas žmonėse, atsidūrusiuose prie mūsų slenksčio: ypač – visokio vargo ištiktuose. Atpažindami Jį išalkusiuose ir ištroškusiuose, keleiviuose ir ligoniuose bei atsiliepdami konkrečia ir veiklia, gailestinga artimo meile – pasukame galutinio tikslo ir išsipildymo link.

 

Šiomis dienomis netrūksta įvairių vargo situacijų tiek pasaulyje, tiek ir mūsų aplinkoje. Jos kelia suprantamą nerimą, tačiau kartu kviečia tvirtai atsiremti į Dievą, kuris yra mūsų „stiprybės uola“ (Ps 62, 8). Kaip keliaujanti Dievo tauta vieningai ir viltingai sakykime: „Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi“ (Ps 16, 1).

 

Prie Viešpaties glaudžiamės pirmiausia malda, kuria pripažįstame, kad esame reikalingi pagalbos iš aukščiau. Tuo pačiu išreiškiame pasitikėjimą Dievo Artumu ir Jo mylinčia Apvaizda.

 

Ši malda taip pat kviečia susiburti mus draugėn, atrasti vienybę, kurios pamatas nėra birus siaurų asmeninių ar grupinių interesų smėlis. Šios vienybės pamatas yra Dievas, kurį vadindami mūsų Tėvu, savo broliais ir sesėmis pripažįstame ir Jo vaikus. Tai reiškia – kiekvieną žmogų: net ir tą, kuris yra nepatogus, kitokių požiūrių, tikėjimo, kalbos ir kultūros.

 

Malda tegul veda mus prie Dievo ir vienus prie kitų, nes Dievo ir artimo meilė yra neatskiriamos. Tokiai meilei progų yra kasdien. Kviečiame jas atpažinti ir nepraeiti abejingai pro šalį.

 

Savo malda apglėbkime Lietuvą: ypač rytinį ir pietinį jos pasienį, tapusį nepaprastosios padėties zona. Joje gyvenančius žmones kviečiame palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kurie yra vieniši, kad neliktų apleisti su savo baimėmis ir rūpesčiais.

 

Melskimės už Lietuvos Respublikos pasieniečius ir karius, kurie susiduria su dideliais iššūkiais saugodami valstybės sieną, puolamą klastingu, cinišku ir nežmonišku būdu. Jie gina ne tik Lietuvą ir mus, jos žmones, bet ir žmoniškumą, kitokį, krikščionišką požiūrį į žmogų. Šis laikas jiems yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei dvasiškai. Kaip tik galime, palaikykime juos ir jų šeimas.

 

Melskimės už pabėgėlius, migrantus, prašančius prieglobsčio. Ypač už tuos, kurie dėl kitų manipuliacijų, melo ir piktavališkų interesų atsidūrė aklavietėje tarp dviejų sienų: už ligonius, moteris ir vaikus, priverstus šalti po atviru dangumi. Melskimės už visus, kurie ieško šios sudėtingos problemos žmoniško išsprendimo. Melskime Viešpatį, kad turėtume gailestingojo samariečio širdį šalia ir tarp mūsų atsidūrusiems vargšams: „saviems“ ir „svetimiems“.

 

Perženkime baimės ir savanaudiškumo slenkstį. Pasilikime maldos ir veiklios artimo meilės bendrystėje.

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Lietuvos vyskupų kreipimasis
Dėl sinodinio kelio pradžios

2021 m. spalio 15 d.

Brangūs tikintieji ir visi geros valios žmonės,

 

Bažnyčia yra per istoriją keliaujanti Dievo tauta. Šioje kelionėje svarbu pasitikėti bendrakeleiviais, kalbėtis, dalytis patirtimi ir keistis. Kaip slėpiningas „nepažįstamasis“ kartu keliauja ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, paaiškinantis Raštus, kviečiantis kartu laužyti duoną ir iš naujo uždegantis širdyse viltį (plg. Lk 24, 13–35).

 

Kad tai įvyktų, reikia leistis į kelionę. Būtent tai turi minty popiežius Pranciškus, kviesdamas visą Bažnyčią į sinodinį kelią, kuriuo eisime įsiklausydami į Dievo žodį, priimdami šiandienio pasaulio iššūkius ir ieškodami geriausio būdo, kaip atlikti tą misiją, kuriai Viešpats mus pašaukė. 

 

Žodis sinodas reiškia keliavimą drauge. „Keliaudama drauge ir kartu apmąstydama jau įveiktą kelią, Bažnyčia galės iš patirties mokytis, kokie procesai gali padėti jai gyventi bendrystėje, įgyvendinti dalyvavimą ir atsiverti misijai“ (PD, 1).

 

Dalinėse Bažnyčiose pirmasis sinodo etapas prasideda 2021 m. spalio 17 d. ir tęsis iki 2022 metų balandžio mėnesio. Šiame etape esame kviečiami per maldą atpažinti Šventosios Dvasios vedimą Bažnyčioje ir likti atviriems staigmenoms, kurias Dvasia tikrai paruoš mums tame kelyje (plg. PD, 2).

 

Pirmojo sinodinės kelionės etapo tikslas yra puoselėti platų konsultacinį procesą, įtraukiant Bažnyčių ganytojus bei tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, kurie norėtų tarti žodį apie Bažnyčią. Artimiausiu laiku ir Lietuvos vyskupijose bus organizuojami konsultaciniai susitikimai parapijose, įvairiose grupelėse bei internetinėse platformose siekiant išgirsti Dievo tautos narių balsą. Tebūnie tai „dalijimasis aistra dėl bendros evangelizacijos misijos“ (PD, 14). Sinodinis kelias visų pirma yra viltį sužadinantis dvasinis procesas, vedantis link savęs įvertinimo, pasidalijimo ir atsivertimo. 

 

Brangieji,
Kreipiamės į Jus perteikdami popiežiaus Pranciškaus kvietimą sinodiniame kelyje aktyviai įsitraukti į Bažnyčios atnaujinimo procesą, išsakyti maldos tyloje ir apmąstymų gelmėje subrandintas bei Šventosios Dvasios įkvėptas įžvalgas. Sinodinio kelio metu turime pažvelgti į tai, kaip mes kartu – dvasininkai ir pasauliečiai – kuriame Bažnyčios bendruomenę, ir pradėti reikėtų nuo mažiausios parapijos ar maldos sambūrio.

 

Jausdami bendrą atsakomybę už Bažnyčią, turime atrasti būdą susitikti ir kartu ieškoti Dievo valios. Į sinodinį kelią pakvieskime ir tuos, kurie dėl įvairių priežasčių yra nutolę nuo Bažnyčios ar atsidūrę visuomenės paribyje, nes mums svarbu išgirsti ir jų balsą. Tikėjimas kyla tuomet, kai žmonės vertinami: girdimas jų šauksmas, jiems padedama įveikti sunkumus, vertinamas jų atvirumas, jų orumas patvirtinamas Dievo akyse ir atkuriamas bendruomenėje (plg. Vademecum 4.1).

 

Konsultaciniuose susitikimuose popiežius Pranciškus kviečia apmąstyti šiuos pamatinius klausimus: kaip keliaujama drauge šiandien mūsų dalinėje Bažnyčioje? Kokius žingsnius Dvasia kviečia mus žengti, kad augtume keliaudami drauge? (plg. PD, 26). Sinodinio proceso šerdis yra klausytis Dievo klausantis vienas kito. Mes klausomės vienas kito, kad geriau girdėtume Šventosios Dvasios balsą, bylojantį mūsų šiandienos pasaulyje (plg. Vademecum, 4.1). Atvira širdimi tad melskime Šventosios Dvasios įkvėpimo ir vedimo!

 

Stovime priešais Tave, Šventoji Dvasia,
susirinkę Tavo vardu.
Tik Tu viena mus veski,
tebūna mūsų širdys Tavo namai;
Parodyk mums kelią, kuriuo turėtume eiti,
ir pamokyk, kaip jį įveikti (Sinodo malda).

 

Šventoji Dvasia tevadovauja sinodiniam keliui ir visus teveda į tiesos pilnatvę!

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimasis

Vilnius, 2021 m. kovo 9 d.

 

Mes, Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų atstovai, tikime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir apdovanotas prigimtiniu orumu. Dėl šio prigimtinio orumo kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti gerbiamas. Krikščioniškosios bendruomenės kviečia visus atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises bei daryti visa, kas įmanoma, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę.

 

Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Ne kartą atkreiptas dėmesys, jog Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Esame įsitikinę, kad reikia palaikyti ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti, o jei reikia – papildyti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.

 

Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį.

 

Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga bei geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai.

 

Stambulo konvencija siekia įtvirtinti dviprasmiškai interpretuojamą socialinės lyties (angl. gender) sąvoką, dirbtinai atskiriančią vyrų ir moterų vaidmenis nuo juos pagrindžiančios vyriškos bei moteriškos žmogaus prigimties, taip sukuriant teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Įtvirtinus teisėkūroje neaiškią socialinės lyties (gender) sąvoką, atsiras prievolė ją vartoti ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“, ne tik siekiant užtikrinti lyčių lygybę, bet ir atmetant iš prigimties kylančius skirtumus. Teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (Konvencijos 14.1 str.) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas statytų į pavojų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

 

Dėl šių priežasčių nepritariame Stambulo konvencijos ratifikavimui ir aukščiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei.

 

Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir keičiantys prigimtinę šeimos sampratą siūlymai įteisinti partnerystę. Šeima yra natūralus valstybės ir visuomenės pagrindas, o ne socialinis ar teisinis konstruktas, kuris priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš abiejų lyčių sąlygoto tarpusavio papildomumo, kuris yra esminė šeimos atsiradimo sąlyga, išskirianti ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, bet ir prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga.

 

Šeima kaip pirminė ir prigimtinė bendruomenė yra palankiausia aplinka vaikų augimui, vystymuisi ir ugdymui. Ji ne tik geriausiai užtikrina vaiko prigimtinius poreikius bei giminystės ryšių tvarumą, bet taip pat ir visuomenės tęstinumą bei tvarumą. Kaip prigimtinė bendruomenė šeima yra pirmesnė už valstybę ir nėra įstatymų leidėjų kūrinys. Todėl įstatymų leidėjai neturėtų suteikti šeimos statuso ir teisinio pripažinimo toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmę lemiančių prigimtinių savybių.

 

Todėl Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių.

 

Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą.

 

Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės.

 

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas
Arkivyskupas Gintaras Grušas

 

Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus

 

Lietuvos sentikių Bažnyčios vadovas
Aukščiausiosios tarybos pirmininkas 
Dvasinis tėvas Grigorij Bojarov

 

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios
Vyskupas Mindaugas Sabutis

 

Lietuvos evangelikų reformatų 
generalinis superintendentas 
Kunigas Raimondas Stankevičius

 

Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis ir
Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Mykolai Kozelkivskyy OSBM

 


 

Brangūs tikintieji,

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasklido diskusija ar kunigas ir pati Bažnyčia gali pasisakyti rūpimais klausimais? Atsakymas yra TAIP! Demokratinės visuomenės esmė - visi turi lygias teises, taigi ir žodžio laisvę pasisakyti, jei tai neprovokuoja smurto ar neparbos kitam žmogui ar visuomenės grupei. Jei kas neigtų tikėjimo, sąžinės ar nuomonės pareiškimo laisvę, tas palaiko totalitarinės galios ideologiją. Drausti pasisakyti yra labai pavojinga tendencija demokratinėje ir pluralistinėje visuomenėje. Todėl jei žmogus nepritaria Stambulo konvencijos ratifikavimui ar partnerystės instituto įteisinimui jis ar ji turi teisę apie tai pasisakyti. Tam yra įvairūs būdai ir vieši ir privatūs. Bažnyčia palaiko laisvę pasisakyti žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, viešuose debatuose ar renkant parašus. Drąsinkime vieni kitus būti aktyviais reiškiant savo nuomonę ir nebijoti tų kurie prieštarauja prieš teisę pasisakyti.

 

Pagarbiai

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

 


Laiškas tikintiesiems

2021 m. sausio 29 d.

Brangūs tikintieji,

„dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“ (Žyd 10, 37). Tokius žodžius skaitome šios dienos šv. Mišių pirmajame skaitinyje iš Laiško žydams. Šis skaitinys kviečia nepamesti pasitikėjimo, prisimenant ir ankstesnius, jau pasibaigusius kentėjimus. Dievas niekada neapleidžia Juo pasitikinčių.

Minėtas skaitinys primena solidarumą su kitais, išgyvenančiais tuos pačius ar panašius suspaudimus. Laiškas sako: „Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“ (Žyd 10, 34). Šis lobis tikinčiajam yra pats Dievas, visada esantis arti ir netgi labai sudėtingomis sąlygomis auginantis konkrečius tikėjimo, vilties ir meilės vaisius.

Nebus per daug dar kartą jums visiems dėkoti už tai, kad leidžiate tiems vaisiams šiuo laiku augti jūsų širdyse ir gyvenime. Ypač dėkojame savanoriams, kurie atėjo ir ateina į pagalbą ligoninėse, slaugos namuose ar dar kitais būdais ištiesia pagalbos ranką jos reikalingiems. Dėkojame visiems už kantrybę, pastangas suprasti, palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kuriems šis laikas yra itin sunkus.

Vis dar gyvename laukimu, kada turėsime galimybę švęsti Mišias, gyvai dalyvaujant tikinčiųjų bendruomenei. Mums, tikintiesiems, šv. Mišios yra ypač svarbios. Juk tai yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen Gentium 11). Tuo šv. Mišios skiriasi nuo daugybės kitų svarbių, prasmingų ir reikalingų mūsų gyvenimo dalių: pomėgių, pasirenkamų laisvalaikio užsiėmimų, kultūrinių renginių, netgi įprastinių darbų.

Eucharistija, kuria maitinamės šv. Mišiose, yra mums gyvybės duona. Visgi, kai dėl rimtų ir objektyvių priežasčių nėra galimybės priimti Eucharistiją sakramentiniu būdu, šie sunkumai neapriboja Dievo galimybių pasiekti Jo trokštantį žmogų kitais būdais.

Mūsų tremtiniai, kaliniai ilgą laiką turėjo išgyventi be Eucharistijos, bet Dievo meilė juos pasiekė, stiprino ir tada. Įvairiose pasaulio vietose mūsų tikėjimo broliai ir seserys ir šiandien neturi galimybės dalyvauti Eucharistijoje dėl persekiojimų ar dėl kunigų stokos. Dalis tikinčiųjų negali priimti Eucharistijos dėl kitų įvairių priežasčių. Visgi Dievo meilė nelaukia. Ji veikia čia ir dabar, Dievui žinomu būdu. Tarsi mokinius iš Emauso Viešpats veda mus link susitikimo šv. Mišiose, tačiau nepaliauja būti greta jau dabar. 

Sutelktų pastangų dėka pasiekta situacija, nors ir gana trapi, yra pastebimai geresnė nei prieš pusantro mėnesio. Nuolat konsultuodamiesi su medikais, domėdamiesi Bažnyčios kitose šalyse patirtimi, tikimės netolimoje ateityje priimti sprendimą dėl laipsniško sugrįžimo prie bendruomeninio Eucharistijos šventimo. Rengiame konkrečius šio sugrįžimo žingsnius.

Pasilikdami krikščioniško tikėjimo vienybėje ir viltyje, stiprinkime vieni kitus malda ir Dievo žodžiu: „Nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“...

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas „Kalėdų belaukiant“

Brangieji,

Šie metai mus visus ir pasaulį suvienijo netikėtu būdu. Pandemijos sukeltas egzistencinis nerimas neaplenkė nei vieno iš mūsų. Viruso grėsmė verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir trapumą, apie visuomenės solidarumo ir savitarpio pagalbos reikšmę. Negalime slėpti – asmeniškai kiekvienam tai sunkus laikas. Jaučiamės nesaugūs, persekioja nerimas dėl ateities, dažnas išgyvena bendrystės stoką. Tačiau, kaip žmonijos istorinė patirtis rodo, kiekvienoje krizėje slypi ir naujų galimybių atradimas. Iššūkiai ir išbandymai tarsi pabudina žmonių jėgas, protus ir kūrybiškumą naujai pažvelgti į mūsų tikrovę. Pastarieji metai tapo mokykla ir jauniems, ir vyresniems: atradome virtualaus mokymosi bei komunikacijos galimybių, patyrėme nuotolinį darbą, pravėrėme elektroninių parduotuvių duris, o svarbiausia – šis laikas tapo proga lavinti mūsų gebėjimą atjausti ir padėti vieni kitiems. Dar geriau suvokėme, kad esame viena žmonių šeima. Tikime, kad pasaulį šios pamokos teigiamai veiks ir įveikus pandemiją.

Artėja Kalėdų šventė. Pasaulis prisimena ir švenčia įvykį, nuo kurio skaičiuoja mūsų eros metus. Dangaus ir žemės Kūrėjas įžengia į laiko tėkmę gimdamas kūdikiu Betliejaus tvartelyje. Šio įvykio prasmę evangelistas Matas aprašo žodžiais: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“ (Mt 4, 16). Čia autorius drąsiai apibūdina pasaulį iki Viešpaties aplankymo, kaip „tamsybėse tūnantį,“ o Jo užgimimą kaip „skaisčią šviesą“. Tai priminimas, kad žmogus atranda savo egzistencijos prasmę tik Dievo perspektyvoje: kai atpažįsta jį aplankiusį Kūrėją bei išgirsta jo skelbiamą žinią. O ji savitai mums kalba apie žmogaus gyvybės vertę. Kalėdos primena, kad užgimstantis pasauliui žmogus nešasi savyje Dievo atvaizdą. Ši mintis apie žmogaus gyvybės dieviškąją kilmę ypač atsiskleidžia Evangelijoje pagal Luką užrašytame angelo Gabrieliaus pokalbyje su Mergele Marija. Dievo pasiuntinys paaiškina Marijai joje beužsimegsiančios gyvybės slėpinį sakydamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas...“ (Lk 1, 35). Biblinių įvaizdžių turtinga kalba perteikia, kas yra žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl krikščionybė besivadovaudama Viešpaties apreiškimu teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę bei skelbia, kad kiekvienas asmuo yra vertas tokios pagarbos kaip ir jo autorius Dievas.

Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo kūrybinės galios bendrystėje su žmogumi. Ji nėra absoliuti žmogaus nuosavybė. Todėl žmogaus gyvybės negalima negerbti ar atimti. Ši išvada kyla ir iš šiandienos medicinos mokslo įrodytos tiesos, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento ir nėra motinos kūno dalis. Nuo tada savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo, skirtingas nuo savo motinos bei tėvo, ir jam turi būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Juk ir logika mums sako: kas iš pradžių nėra žmogus ir vėliau negalėtų toks tapti. Tad negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas, embrionų naikinimas mokslinių tyrimų ar dirbtinio apvaisinimo metu, eutanazija yra nepriimtini (plg. Evangelium vitae, 81). Bažnyčia atjaučia moteris ir šeimas, kuriose nepavyko išsaugoti gyvybės, ir dovanoja joms savo gailestingumo tarnystę. Drauge skatina visomis išgalėmis stengtis padėti moterims ir šeimoms krizinio nėštumo metu, toms šeimoms, kurios susiduria su nepagydoma artimųjų liga. Kalėdų žinia mus kviečia ne tik švęsti Viešpaties užgimimą, bet ir pasiryžti besąlygiškai gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Visuomenė tampa nesaugi, jeigu to negarantuoja.

Džiaugsmingame Kalėdų įvykio apraše nuskamba ir slėpiningas žodis. Pranašas Simeonas, paėmęs į rankas kūdikį Jėzų, kurį paaukoti į Jeruzalės šventyklą atnešė Juozapas ir Marija, ištaria: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Šventoji Šeima netrukus patyrė šių žodžių prasmę priverstinai bėgdama į Egiptą, kai to meto valdžios pareigūnas Erodas, bijodamas šalia savęs kito galimo autoriteto, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus (Mt 2, 13–18). Šie pranašo žodžiai išsipildė ir pirmųjų amžių krikščionių kankinystėje, kai Romos imperatorius vertė juos išsižadėti tikėjimo į Jėzų. Viešas krikščionių tikėjimo išpažinimas tapo „prieštaravimo ženklu“ ir XX a. totalitariniams režimams, ir šiandienos pasaulyje pasitaikančiam fundamentalizmui, kuris šiurkščiai pažeidžia tikėjimo arba sąžinės laisvės principą. Demokratinė visuomenė yra pagrįsta pagarba kito žmogaus orumui, įsitikinimų laisvei bei prigimtinėms teisėms. Dėl tokios laisvės galimybės krikščionių kankiniai praliejo savo kraują. Bet kokia visuomenės poliarizacija susipriešinant dėl skirtingų įsitikinimų turi būti įveikiama pagarba sąžinės laisvei. Demokratija yra stipri tiek, kiek leidžiama viešojoje erdvėje varžytis visokioms, dažnai skirtingoms, net priešiškoms nuomonėms, neturint neigiamo išankstinio nusistatymo. Todėl šiandien vis labiau tampa svarbi informacinė etika. Ji kaip ir medicinos etika turi laiduoti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą ginant gyvybę ir skelbiant tiesą.

Kalėdų istorijos dramoje Juozapas ir Marija išgelbsti kūdikį Jėzų, nes pasitiki tikėjimo ir sąžinės balsu, kuris kalbėjo jų širdyse. Jų šeimos pavyzdys liudija, kad ištikimybė Dievui ir vienas kitam gelbėja juos pačius ir išsaugo naują gyvybę. Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Juozapo ir Marijos sužadėtuvių įsipareigojimo rimtumas yra pavyzdys, kaip svarbu rengtis šeimos gyvenimui ir kokia reikšminga yra jį lydinti meilės bei ištikimybės priesaika. Tik tokia aplinka yra saugi sutuoktiniams ir į jų šeimą ateinančiam žmogui. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises. 

Bažnyčia kviečia visuomenę ir valstybę pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrina ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų. Šeima nėra tik socialinis ar teisinis konstruktas, kurio apibrėžimas priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima taip pat nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, tai prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga. Įvairių kitų bendro gyvenimo formų prilyginimas šeimai, ignoruojant prigimtinį lyčių papildomumą, neišvengiamai paneigia natūralų šeimos pobūdį bei trina ją kaip konstitucinį visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, kad įstatymų leidėjai ieško tinkamos kitų bendro gyvenimo formų teisinės apsaugos. Tačiau tai negali būti daroma keičiant šeimos ar santuokos sampratas. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta. Įstatymų leidėjas turi gerbti žmogaus prigimtyje atpažįstamą tvarką ir ieškoti naujo būdo, kaip įstatymiškai pagrįsti bei teisiškai apsaugoti įvairias kitas gyvenimo kartu formas. 

Evangelistas Lukas Kalėdų įvykio džiaugsmą perteikia Viešpaties angelo padrąsinimu „Nebijokite!“ ir dangaus kareivijos giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 10–14). Šie vilties kupini šūksniai skelbia, kad Dievas žmogų myli ir nori dovanoti žemei ramybę. Tačiau čia savaip priminta, jog ši ramybė yra susijusi su dangaus ir žemės Kūrėjui teikiama pagarba. O ši pagarba reiškiama, kai besąlygiškai gerbiamas jo kūrinys – žmogus ir pasaulis. Kito žmogaus diskriminacija, neapykanta ar tuo labiau naikinimas yra sukilimas prieš Kūrėją ir jo mums paliktą būties gramatiką. Ši atidos Kūrėjui pamoka vėliau Luko evangelijoje nuskamba ir dvylikamečio Jėzaus žodžiuose: „... man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 4).

Popiežius Pranciškus neseniai pasirodžiusioje enciklikoje Fratelli tutti (2020 m.) primena, kokie svarbūs šiuolaikiniam pasauliui bendrystės ir brolystės tarp žmonių saitai, kylantys iš pagarbos žmogui. Pasak popiežiaus, kai žmogaus orumas yra gerbiamas, o jo teisės pripažįstamos ir garantuojamos, tuomet klesti ir kūrybiškumas bei iniciatyvumas, o žmogaus asmenybė gali įgyvendinti įvairias savo iniciatyvas dėl bendrojo gėrio (plg. Fratelli tutti, 22). Tad bendrojo gėrio pagrindas yra pagarba objektyvioms moralinėms tiesoms. Nors tolerancija paprastai išreiškia pagarbą kitam žmogui, po jos priedanga vis dėlto gali slėptis reliatyvizmas, kuris moralinių tiesų aiškinimą palieka turintiems valdžią, o ne objektyvios tiesos autoritetui (plg. Fratelli tutti, 206). Universalūs moraliniai principai, išdėstyti Dešimties Dievo įsakymų teisyne, turi būti susikalbėjimo, pagarbos vieni kitiems ir ramybės visuomenėje pamatas. Tačiau šių tiesų aiškinimas be pagarbos Kūrėjui ir jo įdiegtai prigimtinei tvarkai praranda atskaitos tašką. Amerikos demokratijos tėvai šias tiesas vadino „savaime suprantamomis“, o patį laisvos visuomenės projektą be moralinės tvarkos viršenybės – neįmanomu. Prigimtinės tvarkos ignoravimas buvo socializmo eksperimento įkurti „bendrystę“ žlugimo priežastis. Visuomenės klesti ir ramybė ateina, kai pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir išpažįstamas jų autorius Dievas. Ši pagarba gelbėja visuomenę nuo totalitarizmo grėsmės. Pagarbos Kūrėjui ir jo sukurtajam asmeniui – žmogui kultūra yra veiksmingiausia motyvacija pagelbėti vargšams, gerbti emigrantus ir pabėgėlius, mažinti socialinę atskirtį bei kurti žmogiškesnę visuomenę.

Šiandienos pasaulis, ypač ištikus globalinei pandemijai, laiko tarpusavio pagalbos egzaminą. Ištikę sunkumai, socialinė atskirtis ir susipriešinimai turi būti įveikiami tiesiant tiltus tarp skirtingų socialinių grupių, gerbiant skirtingai mąstančius, ieškant būdų, kad kiekvienas žmogus, o ypač silpniausi atrastų savo vietą visuomenėje bei prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Čia labai svarbi yra pagalbos, dosnios širdies, atidos kitam žmogui kultūra. Prie jos kūrimo prisideda tie, kurie gerbia kitų įsitikinimus, įsiklauso vieni į kitų argumentus, gerbia teisę pasakyti savo nuomonę. Bažnyčia siūlo savo pagalbą stiprindama piliečių moralinius gebėjimus per pagarbą Dievui ir kitam žmogui bei kviečia dosniai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę. Ji jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems. 


Su artėjančiomis šv. Kalėdomis!

Lietuvos vyskupai

2020 m. gruodžio 8 d. 
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė

 


LIETUVOS VYSKUPŲ VELYKINIS GANYTOJIŠKASIS LAIŠKAS

 

Prisikėlusio Jėzaus dovana

 

2020 m. balandžio 9 d.

 

Brangūs broliai ir seserys,

 

Su šv. Velykomis! Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra džiugiausia žinia, kokią žmonija yra girdėjusi! Sveikiname Jus šią didžią mūsų tikėjimo šventės dieną! Ji mums skelbia: Dievas aplankė žemę kaip Jėzaus Kristaus asmuo, Jis žmones mokė, guodė ir gydė, tačiau buvo neteisingai apkaltintas ir nužudytas, bet trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas parodė, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas – mes esame sukurti amžinybei! Ir iki Kristaus prisikėlimo žmoniją lydėjo tikėjimas, kad gyvenimas po mirties egzistuoja. Tačiau tik po šio didingo Velykų įvykio visi mes turime galingą pagrindą vilčiai, kad išsipildys Jėzaus pasakyti žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Kokia svarbi yra mūsų tikėjimo reikšmė: nuo jo priklauso mūsų amžinas likimas! Tad dabar, pasak šv. apaštalo Pauliaus, „mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Mūsų Mokytojas ir Viešpats žada mums dangų, jei priimsime Jo meilę ir draugystę.

 

Šiais metais Velykas švenčiame neįprastai. Vienijamės su Jėzumi, kuris taip pat buvo priverstas dėl grėsmės gyvybei keliauti į šventes Jeruzalėje „ne viešai, o tarsi slapčiomis“ (Jn 7, 10). Ir mus karantino sąlygos verčia svarbiausią mūsų tikėjimo šventę išgyventi „tarsi slapčiomis.“ Negalime viešai ateiti į Bažnyčią ir susirinkę draugėn švęsti Velykų. Pandemija, apėmusi visą pasaulį, primena mums, kad mūsų fizinė egzistencija trapi, tačiau dužlus yra ir mūsų žmogiškas saugumas. Šiomis dienomis patiriame daug netikrumo, kuris slegia mūsų širdis. Tačiau visa tai neturi „pavogti“ mūsų džiaugsmo ir ramybės, tų brangių mūsų Prisikėlusio Viešpaties dovanų. Juk Kristus ne kartą savo mokinius guodė ir drąsino pasitikėti Juo, kuris yra istorijos ir pasaulio Viešpats.

 

„Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5), – taria Viešpaties angelas susigraudinusioms moterims, kurios atbėgo tą rytą prie Jėzaus kapo. Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė išsigandusiems mokiniams tardamas: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). O tada juos ragino: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Visus šiuos žodžius šiandien Viešpats taria ir mums. Krikščionio pašaukimas nešti į pasaulį ramybę ir Prisikėlusio Jėzaus paguodą.

 

Mes, krikščionys, žinome, kad per Kryžių ateina Prisikėlimas. Tai Velykų slėpinys. Krikščioniškas tikėjimas parodo, jog kančia gali būti išganinga, nes net ir joje atsiskleidžia Dievo malonė. Juk neretai išgyvendamas trapumą žmogus atranda Dievą. Ir iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali rastis be galo daug būdų, kaip Dievas prakalbins žmones. Tikime, kad į gera keisis mūsų pasaulis.

 

„Jis pamatė ir įtikėjo“, – taip Evangelija apibūdina mokinį, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo (Jn 20, 8). Ir mes nesiliaukime ieškoti Kristaus prisikėlimo ženklų mūsų gyvenime. Bėkime pas savo Mokytoją Kristų, net jei žmogiškai žiūrint atrodytų, kad nėra jokio pagrindo vilčiai. Vienykimės maldoje šiomis ypatingomis dienomis! Tegul šio laiko aplinkybės nesustabdo mūsų meilės ir džiaugsmo! Melskimės už ligos paliestuosius ir kenčiančius netektį artimuosius. Ypač prisiminkime maldoje ir remkime mūsų medikus ir medicinos darbuotojus, civilinės valdžios atstovus, mūsų krašto policijos, kariuomenės pareigūnus bei visus, kurie aukojasi padėdami kitiems. Te šis ypatingas laikas kviečia mus permąstyti savo gyvenimo prasmę! Tebūna to vaisius naujai atrasta Velykų žinia: Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Teguodžia mus Viešpats, kad ir po sunkiausių išbandymų mūsų laukia Velykos!

 

Aleliuja, Kristus prisikėlė, iš tiesų prisikėlė!

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

 

Brangūs broliai ir seserys,

 

Viešpats mums padovanojo ypatingus metus: šventėme Valstybės atkūrimo šimtmetį, minėjome Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimt penktąsias metines ir su džiaugsmu savo krašte sulaukėme popiežiaus Pranciškaus.

Dabar pradedame adventą ir įžengiame į naujuosius liturginius metus. Ko jais tikėtis, kokių darbų imtis? Kasmetinis advento palydovas Jonas Krikštytojas kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kreivi takai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“ (Lk 3, 4–5). Popiežius Pranciškus Kaune pabrėžė tą pačią mintį: „iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą?“

Per daugelį metų tautiečiai atpažino, ko Viešpats iš jų prašė, ir apsisprendė eiti ten, kur sąžinė juos ragino. Jie žinojo, jog rizikuoja, tačiau aukojosi suprasdami, kad yra gėris, pranokstantis asmeninį gėrį, ir nauda, pranokstanti asmeninę naudą. Mūsų didvyrių pavyzdys skatina ir mus, besinaudojančius jų aukos vaisiais, nepasiduoti pagundai susikoncentruoti į save. Būtina priešintis individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, ir galvoti apie kitus, rūpintis mažiausiais ir atstumtaisiais, dažnai net ir savo kasdiene auka. Per šimtą metų nueitas mūsų laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad naujas gyvenimas įmanomas tik dėka žmonių pasiryžimo aukotis dėl kito žmogaus ir dėl Dievo. Šventasis Tėvas tai įvardijo homilijoje Kauno Santakoje: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume save dovanojanti Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Kiekvieno, net visų atmesto, žmogaus širdyje yra įspaustas Dievo Sūnaus atvaizdas, vertas būti atpažintas. Įvairios gerumo akcijos šiuo advento laikotarpiu padės užmegzti bendrystę su vargstančiais. Dalyvaudami akcijose pastebėkime Kristaus veidą tuose, kurie atstumti ir kuriems stinga gailestingosios meilės.

Tokia bendrystė su žmonėmis padės susitikti Dievą. Popiežius Pranciškus šeimoms, pasirinkusioms globoti vaikus, liudijo: „Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą, nes Jėzaus atvaizdas įspaustas kaip antspaudas kiekvieno žmogaus širdyje“. Nėra nė vieno nereikalingo, nė vieno svetimo, tėra tik „keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė“. Nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis prasideda šventumo kelias.

Šiame kito atpažinimo kelyje popiežius mums užtikrino ypatingą Mergelės Marijos – dar vienos advento bendrakeleivės – pagalbą, Aušros Vartuose tardamas: „Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“

Įsiklausykime į mums kalbėjusio popiežiaus Pranciškaus drąsinimus. Palaiminto advento kelio įžvelgiant kitame Jėzų!

 

Lietuvos vyskupai

2018 m. gruodžio 2 d.
Pirmasis advento sekmadienis

 


 

Lietuvos vyskupų Velykinis ganytojiškasis laiškas

 

2018 m. kovo 29 d.

 

Brangūs broliai ir seserys,

sveiki sulaukę šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės! Šiandien prisikėlimo šviesa įveikė tamsumas. Šiandien Kristus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, mums visiems dangaus vartus atvėrė. Velykos – tai Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergovės į Dievo vaikų laisvę. Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntė mums Gelbėtoją Jėzų ir troškta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Čia glūdi giliausia Velykų šventės prasmė, iš čia kyla džiaugsmas ir neblėstanti viltis.

Šią prisikėlimo šviesą dažnai užgožia nusivylimo, netikrumo dėl ateities, beprasmybės ar abejingumo debesys. Kristaus prisikėlimas kartais tampa tik gražia istorija, o nuodėme paženklintas gyvenimas atrodo patrauklesnis ir malonesnis, nors jis tėra mirties paunskmė. Prisikėlimo ryto spinduliai sunkiai sklaido mūsų gyvenimo tamsumas. Tačiau pats Kristus mus drąsina: „Nebijok, mažoji kaimene. Aš nugalėjau pasaulį“ (Lk 12, 36; Jn 16, 33). Kristus yra gyvas ir pasilieka tarp mūsų iki pat pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Krikštu esame mirę su Kristumi, kad „pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Kristus mus kviečia tapti prisikėlimo bei šviesos vaikais (plg. Jn 12, 36), savo gyvenimu liudyti prisikėlimo tikrovę.

Popiežius Pranciškus Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium taikliai primena, kad „Kristaus prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai neprilygstama jėga“ (Evangelii Gaudium, 276). Prisikėlimas įmanomas, ir mes galime jame dalyvauti. Kai neleidžiame nusvirti rankoms ir nepasiduodame nusivylimui, mes jau liudijame prisikėlimo viltį. Kai nepritariame blogiui ir nuodėmei, žengiame į gyvenimą. Kai neužmerkiame akių prieš neteisybę, tampame tiesos vaikais. Kai neapsiribojame tik savo interesais ir pastebime mažiausią, jau esame prisikėlimo tikrovėje. Kiekvieną kartą, kai priimame Dievo gailestingumą ir maitinamės Eucharistijos duona, mes keliamės iš dvasinio nuovargio ir mirties naujam gyvenimui.

Šie metai Lietuvai ypatingi. Minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ir šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtpenkmetį. Švenčiame Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos metus ir su džiaugsmu laukiame popiežiaus Pranciškaus atvykstant pas mus šį rudenį. Turime daug gražių ir svarbių progų susiburti kartu, džiaugtis laisve ir dėkoti Dievui už visas suteiktas dovanas. Mūsų nueitas laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad prisikėlimas ir naujas gyvenimas įmanomas dėka žmonių drąsos, pasiryžimo, apsisprendimo dėl gėrio, laisvės ir dėl Dievo. Tikėjimas juos vedė pirmyn, o viltis nepalūžo. Šių metų minėjimai ir susitikimai tebus persmelkti Kristaus prisikėlimo šviesos. „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, skelbia šv. Tėvo vizito Lietuvoje šūkis, o pats popiežius Pranciškus ragina mus pabusti iš dvasinio miego ir semtis jėgų iš Kristaus.

„Prisikėlęs ir pašlovintas Kristus yra gilioji mūsų vilties versmė, ir jo pagalbos vykdant jo patikėtąją misiją niekada nestigs“ (Evangelii Gaudium, 275). Leiskime tikėjimo džiaugsmui prabusti, leiskime Kristui mus prikelti, būkime Jo prisikėlimo ir naujo gyvenimo liudytojai bei dalyviai.

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Ganytojiškas kreipimasis

minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną


 

Brangūs broliai ir seserys,

šį sekmadienį, lapkričio 19 d., pirmą kartą minime Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurios įvedimą popiežius Pranciškus paskelbė užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų. Atjauta ir apsisprendimas padėti artimui negali apsiriboti vien jubiliejiniais metais, todėl ši diena nuolat skatins krikščionių bendruomenes visame pasaulyje tapti vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę labiausiai vargstantiems. Ji turi atkreipti mūsų dėmesį į materialinį skurdą ir neteisybę kenčiančius žmones, likimo ir kitų žmonių nuskriaustuosius.

Šiemet Vargstančiųjų dienai skirtoje žinioje popiežius Pranciškus kreipiasi apaštalo Jono žodžiais: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Dievas mus pirmas pamilo ir per savo Sūnų išliejo savo meilės pilnatvę. Tokia meilė negali likti be atsako, o kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal Jo pavyzdį ir visų pirma parodyti meilę vargšams.

Popiežius priminė, kad jau pirmoji krikščionių bendruomenė rūpinosi vargstančiais savo nariais ir tam buvo įsteigta diakonų tarnystė. Vienas svarbių bruožų, su kuriuo krikščionių bendruomenė pasirodė pasaulio scenoje, buvo tarnavimas vargšams.

Neturime galvoti, kad vargstantieji yra tik  mūsų teikiamos pagalbos ir geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę, priėmėjai. Esame kviečiami išdrįsti atsiverti tikram susitikimui su vargšais, o dalijimasis turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Į mūsų pusę ištiesta vargstančiųjų ranka kviečia mus išeiti iš savo tikrumo ir patogumo, o besidalijanti artimo meilė patvirtina, kad malda, atsivertimas ir Kristaus sekimas yra tikri.

Tiesa, neturtas arba vargdienystė yra svarbi krikščioniška dorybė, kuri saugo žmogų nuo galvojimo apie pinigus, nuo manymo, kad karjera ir prabanga yra gyvenimo tikslas ir laimės sąlyga. Bet kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiami nedaugelio privilegijuotųjų rankose, kai turtų kaupimą lydi neteisingumas ir nesiskaitymas su žmogaus asmens orumu, o tuo pat metu pasaulyje vis labiau plinta skurdas, negalime likti abejingi.

Caritas iniciatyva atliktas sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje ir šiais metais statistikos tarnybų skelbiami duomenys rodo, kad nemaža mūsų šalies piliečių dalis gyvena skursdami. Ši problema yra svarbi ir jos sprendimas neatidėliotinas. Ją spręsti visų pirma turi atitinkamos valstybės institucijos, bet to neužtenka. Mes visi turime būti jautrūs ir atidūs kiekvienam vargstančiajam. O tokių yra daug: tai minimumo neuždirbantys ar iš menko atlyginimo negalintys pragyventi žmonės, vieniši ir patyrę nesėkmes, jaunos ir daugiau vaikų auginančios šeimos, menkas pensijas gaunantys vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat negalime užmiršti šeimų, kuriose yra sergančių priklausomybe, nusivylusių dėl patirtos neteisybės ar besikartojančių nesėkmių, patyrusių atmetimą ir save menkai vertinančių, pripratusių gauti pagalbą ir gyvenančių šia diena.

Kiekvienas žmogus siekia gyventi geriau, gauti tinkamą atlygį, bet visiems turi rūpėti silpniausi ir vargingiausi. Tam skatina krikščioniška artimo meilė, o galiausiai tai daro įtaką visai visuomenei. Skurdas veda į susvetimėjimą ir šeimų atsiskyrimą, kai ieškantys pragyvenimo galimybių išvažiuoja toli nuo savo namų; dėl skurdo žmonės patenka į prekybos žmonėmis tinklą, nes vargstantieji lengvai pasiduoda apgaulei ir baisiam išnaudojimui; skurdas veda į tolimesnę nelygybę ir atskirtį visuomenėje, nes skurstančių šeimų vaikai neturi galimybių įgyti tokį pat visapusišką išsilavinimą kaip turtingųjų.

Ką galime daryti? Visų pirma matykime, pastebėkime neteisybę, išnaudojimą, vargą savo aplinkoje. Tai yra ir mano reikalas: negaliu nusiplauti rankų, jei manęs tiesiogiai neliečia. Kelkime į viešumą esančias problemas, drauge patys ieškodami ir siūlydami joms sprendimus.

Kaip kviečia popiežius, parodykime konkrečią artimo meilę. Tai galime padaryti paprastais ir mažais gestais: pastebėkime savo vargstančius  brolius ir seseris, stabtelkime ir skirkime laiko pasikalbėti ar bent paklausti vardo, pasiūlykime savo pagalbą, aplankykime vienišus ar sergančius žmones, kantriai juos išklausykime, pasidalinkime savo patirtimi ir sustiprinkime viltį, o gal net pasimokykime iš jų, kaip priimti gyvenimo negandas. Padrąsinkime, motyvuokime vargstančiuosius, kad nenuleistų rankų ir toliau stengtųsi, parodykime galimybes, kurių galbūt nemato, skatinkime imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Ryžkimės dovanoti savo laiko įsitraukdami į gailestingumo darbų tarnystę savo parapijoje, gal net savanoriaudami advento akcijoje Gerumas mus vienija, prisidėdami prie Caritas ar kitos pagalbą vargstantiems teikiančios organizacijos veiklos.

Mes, tikintieji ir visi geros valios žmonės, esame kviečiami naujai žvelgti į visus reikalingus pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Išlikime jautrūs, mokykimės iš Kristaus, maldoje vienykimės su kiekvienu pagalbos reikalingu žmogumi. Visų mūsų iniciatyvų ir darbų pagrindas visuomet tebūna malda.

Popiežius Pranciškus linki, kad ši nauja Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų stipriu raginimu mūsų sąžinei, idant vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra šaltinis, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.


Lietuvos vyskupai

2017 m. lapkričio 14 d.

 


Popiežius Pranciškus

 

Žinia pirmajai Pasaulinei vargšų dienai

 

33 eilinis sekmadienis

2017 m. lapkričio 19 d.

 

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

 

1. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaštalo Jono žodžiai išreiškia imperatyvą, kurio išvengti negali nė vienas krikščionis. „Mylimojo mokinio“ iki mūsų dienų perteikiamo Jėzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrėžiamas kontrastu tarp mūsų lūpose dažnai esančių tuščių žodžių ir konkrečių faktų, su kuriais esame pašaukti susidurti. Meilė nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdį; visų pirma tuomet, kai yra kviečiamas parodyti meilę vargšams. Tas būdas, kuriuo myli Dievo Sūnus, yra gerai žinomas, ir šventasis Jonas aiškiai apie tai rašo. Ši meilė grindžiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visą save, taip pat savo gyvybę (plg. Jn 3, 16).

Tokia meilė negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienašališkai ir besąlygiškai, nelaukiant jokio atlygio, ši meilė taip labai uždega širdis, jog kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas atsiliepti į ją nepaisydamas savo ribotumo ir nuodėmių. Tai pavyksta, kai Dievo malonė, jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, kreipia mylėti patį Dievą ir  artimą. Šitaip iš Trejybės širdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mūsų gyvenimą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių brolių ir seserų labui.

2. „Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą. Apie tai liudija pirmieji Apaštalų darbų puslapiai, kai Petras paragina išrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystę vargšams. Tarnystė vargingiausiems iš tikrųjų buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis krikščionių bendruomenę šio pasaulio scenoj. Taip įvyko todėl, kad bendruomenė suprato, jog Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų pamatinį mokymą Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais (plg. Mt 5, 3).

„Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidžia, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visų šventųjų autorių daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dėl retorikos aprašo ankstyvosios bendruomenės dalijimosi praktiką. Priešingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbėti būsimųjų kartų tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padrąsintų mus liudyti ir paragintų įsipareigoti labiausiai vargstančiųjų labui. Tą patį mokymą su tokiu pačiu įsitikinimu mums perteikė apaštalas Jokūbas, kuris savo laiške pasitelkia stiprius ir įtaigius žodžius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <...> Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).

3. Tačiau būdavo momentų, kai krikščionys atidžiai nesiklausė šio kvietimo, užsikrėsdami pasaulietiška galvosena. Tačiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovė kvietusi jų sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Ji pažadino daugelį vyrų ir moterų, įvairiais būdais aukojusių savo gyvenimą ir tarnavusių vargšams. Kiek daug istorijos puslapių per pastaruosius du tūkstantmečius buvo surašyta krikščionių, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didžiadvasiška meilės išmone tarnavo vargingiausiems broliams!

Tarp jų išsiskiria šventasis Pranciškus Asyžietis, kurio pavyzdžiu per šimtmečius sekė daugybė kitų šventų vyrų ir moterų. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas išmaldą raupsuotiesiems, bet nusprendė vykti į Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime įžvelgė savo pašaukimo lūžį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus, tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos, ir aš parodžiau jiems gailestingumo. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeičiančią meilės galią ir krikščioniškojo gyvenimo stilių.

Apie vargšus neturime mąstyti tik kaip apie priėmėjus – tiek savanorių kartą per savaitę atliekamų gerų darbų, tiek spontaniškų geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę. Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti brolių reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dėlto jos turėtų mus vesti į tikrą susitikimą su vargšais, taip pat į dalijimąsi, kuris turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją. Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. Visuomet aktualūs išlieka šventojo vyskupo Jono Auksaburnio žodžiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kūną, neniekink jo dėl to, kad yra nuogas; gerbk eucharistinį Kristų ne šilkiniais drabužiais, tuo pat metu paniekindamas kitą Kristų, kuris už Bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia dėl šalčio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).

Todėl esame kviečiami ištiesti ranką vargšams, susitikti su jais, pažvelgti jiems į akis, juos apkabinti, kad jie pajustų meilės šilumą, ištirpdančią uždarą vienišumo ratą. Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra taip pat pakvietimas išeiti iš mūsų tikrumo ir patogumo, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes.

4. Nepamirškime, kad Kristaus mokiniams vargdienystė pirmiausia yra kvietimas sekti vargdienį Jėzų. Tai sekimas paskui Jį ir ėjimas su Juo keliu, vedančiu į Dangaus Karalystės laimę (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią  priimti save kaip ribotą, nuodėmingą kūrinį ir atsispirti visagalybės pagundai, klaidinančiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystė yra širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ir laimės sąlygą. Veikiau būtent vargdienystė sukuria sąlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystė yra mastas, leidžiantis teisingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, taip pat išgyventi santykius ir troškimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdžiu šventasis Pranciškus, tikros vargdienystės liudytojas. Būtent jis, kadangi žvilgsnį buvo įsmeigęs į Kristų, galėjo vargšuose Jį atpažinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indėliu veiksmingai prisidėti prie istorijos permainų, prie tikros plėtros, būtina įsiklausyti į vargšų šauksmą ir imtis kelti juos iš visuomeninio nušalinimo būklės. Drauge primenu mūsų miestuose ir bendruomenėse gyvenantiems vargšams, kad jie neprarastų jų gyvenimą ženklinančio evangelinio neturto suvokimo.

5. Žinome, kad šiandienos pasaulyje labai sunku aiškiai identifikuoti vargą. Vis dėlto jis kasdien kaip iššūkis iškyla prieš mūsų akis, jis matomas tūkstančių žmonių veiduose, paženklintuose skausmo, nušalinimo, piktnaudžiavimo, smurto, kankinimų ir kalinimų, karo, laisvės ir orumo atėmimo, neišsilavinimo ir analfabetizmo, nešvaros ir bedarbystės, prekybos žmonėmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinės migracijos. Vargas turi moterų, vyrų ir vaikų veidą: jie išnaudojami turint niekšingus interesus, sutrypiami iškrypusios valdžios ir pinigų logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytų sąrašas, jei pridurtume vargą, nulemtą socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelės žmonių godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, šiandien, kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama nedaugelio privilegijuotųjų rankose, o tai dažnai lydi nelegalus ir žeidžiantis žmogaus orumo išnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plačiuose visuomenės sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, arba, kas būtų dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunų žmonių iniciatyvą ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybės pojūtį, skatina perduoti kitiems įgaliojimus ir ieškoti favoritų; skurdas užnuodija bendruomeniškumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tų, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – į visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenės vizija.

Visi tie vargšai – kaip mėgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Bažnyčiai pagal „evangelinę teisę“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsėjo 29 d.) ir įpareigoja jų reikalui teikti esminę pirmenybę. Todėl palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautos barjerus, užpilančios paguodos aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos, atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbūt“: tai rankos, per kurias ant brolių nužengia Dievo palaiminimas!

6. Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norėjau padovanoti Bažnyčiai Pasaulinę vargšų dieną, kad krikščionių bendruomenės visame pasaulyje taptų vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakų įsteigtų kitų Pasaulinių dienų, jau turinčių minėjimo tradiciją mūsų bendruomenių gyvenime, būtų pridėta ši Diena, papildanti jas Evangelijai būdingu elementu: ypatinga Jėzaus meile vargšams.

Kviečiu visą Bažnyčią, visus geros valios vyrus ir moteris, tą ypatingą dieną pažvelgti į visus tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Tai mūsų broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiškojo Tėvo. Ši Diena turi skatinti tikinčiuosius atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpriešinti susitikimo kultūrą. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, konkrečios brolybės ženklan atsiverti bendrystei su vargšais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems; deja, žmonės nustatė ribas, pastatė sienas ir barjerus, išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturėjo būti atskirtas.

7. Šiemet Pasaulinė vargšų diena minima lapkričio 19-ąją, 33-ąjį eilinį sekmadienį. Trokštu, kad krikščionių bendruomenės savaitę prieš šią Dieną angažuotųsi surengdamos daug draugiškų susitikimų, solidarumo ir broliškos pagalbos progų. Po to vargšus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiškesnė taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, kurią švęsime po savaitės. Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, viskuo apiplėštas jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui, viena vertus, išreiškia visišką neturtą, kita vertus, pabrėžia Meilės, prikeliančios jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Jei mūsų aplinkoje gyvena vargšai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tą sekmadienį artinkimės prie jų: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieškome. Kaip mus moko Šventasis Raštas (plg. Pr 18, 3–5; Žyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus svečius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Savo pasitikėjimu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai džiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai.

8. Daugelio tą dieną konkrečiai įgyvendinamų iniciatyvų pagrindas visuomet tebūna malda. Nepamirškime, kad Tėve mūsų yra vargšų malda. Duonos prašymas išreiškia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencinio netikrumo ar būtinų dalykų stokos. Į mokinių prašymą išmokyti melstis jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kuriame visi suvokia esą broliai. Tėve mūsų yra malda, kuria meldžiamės daugiskaita: prašome duonos, kuri yra „mūsų“, o iš to seka gebėjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybė. Toje maldoje visi atpažįstame poreikį nugalėti bet kokią egoizmo formą, kad pasiektume tarpusavio priėmimo džiaugsmą.

9. Prašau brolių vyskupų, kunigų ir diakonų – jų pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, prašau pašvęstųjų asmenų, draugijų ir judėjimų, taip pat visų savanorių angažuotis, kad ši Pasaulinė vargšų diena taptų tradicija ir konkrečiu indėliu evangelizuojant šiandienos pasaulį.

Ši nauja Pasaulinė diena tetampa stipriu raginimu mūsų, tikinčiųjų, sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra išteklius, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

 

Iš Vatikano, 2017 m. birželio 13 d.

Šv. Antano Paduviečio minėjimas

 


 

Vilnius, 2017 m. balandžio 13 d.

 

Velykinis ganytojiškas laiškas

 

Brangūs broliai ir seserys,

 

sveiki sulaukę šventų Velykų – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo, Jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį iškilmės! Jėzus visus kelia iš nuodėmės ir nevilties, nori, kad turėtume gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10).

„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), – ragina apaštalas Paulius. Jis kelia mūsų žvilgsnį aukštyn. O psalmės žodžiai skelbia: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Kūrinija taip pat kelia žmogaus žvilgsnį aukštyn, į žvaigždes. Žmogų traukia ir vilioja neišmatuojami toliai, tai, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta. Jį traukia grožis, harmonija, laisvė, kūryba. Bet ko iš tiesų ieškome? Ar mus pasotina vien tai, ką galima apčiuopti ir suskaičiuoti? Ar užtenka vien teorinių svarstymų apie gyvenimą?

Tikrai ne. Žmogaus žvilgsnis galiausiai ieško kito žvilgsnio, kuriame galėtų atrasti ir save. Ne kaip veidrodyje, tiesiog atspindinčiame tai, kas yra priešais jį. Mylintis kito žvilgsnis kviečia išeiti iš savęs, užmegzti ryšį, priimti ir dovanoti meilę bei gyvenimą. Jis primena nuolat lydintį Dievo žvilgsnį, į kurį atsigręždami tampame labiau panašūs į Viešpatį. Velykų iškilmė skelbia, kad Jėzus yra gyvas ir Jo žvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. Vis dėlto per maža žinoti, kad Jėzus prisikėlė. Velykų dieną du mokiniai iš Emauso buvo girdėję liudijimus apie prisikėlimą ir apie tuščią kapą, tačiau liko pilni liūdesio. Jėzus matė mokinius ir prie jų prisiartino. Nors neatpažintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, užkalbina, išklauso, palydi, nors ne iš karto į Jį atsigręžiame. Jėzus turi kantrybės ir gailestingumo laukti, kol sušils, užsidegs mūsų širdys ir atsivers akys, kad Jį atpažintų. Atpažįstame Jį laužydami duoną – šv. Mišiose, Eucharistijoje, kur Jėzus yra „pranykęs“ iš mūsų kūno akių, tačiau realiai pasilieka sakramentiniu būdu. Prisikėlęs Jėzus kviečia susirinkti prie Jo ir priimti vieniems kitus kaip brolius ir seseris. Čia maitinamės tuo pačiu Dievo žodžiu. Meldžiamės kartu su kitais ir vieni už kitus. Mokomės būti kartu džiaugsmuose ir skausmuose, būti atsakingi vieni už kitus, už mūsų Tėvynės, Bažnyčios, pasaulio dabartį ir ateitį.

Visi esame pašaukti sekti prisikėlusiu Jėzumi, ištikimai eidami savo pašaukimo keliu. Tą mums primena garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – mūsų krašto sūnus, kurio paskelbimą palaimintuoju švęsime birželio 25 dieną Vilniaus Katedros aikštėje. Kviečiame visus, kas tik gali, atvykti į šią iškilmę – iš Lietuvos ir išeivijos, – kad padėkotume Viešpačiui už tokią brangią dovaną. Arkivyskupas Teofilius yra vienas iš mūsų, jis pasiekė Dangų kantriai nešdamas savo gyvenimo kryžių. Jis gyveno Velykų žinia ir liudijo, kad Kryžius atveria kelią į Dangaus Karalystę. Savo vyskupišku šūkiu pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“. Tegu tai skatina mus, patrauktus prisikėlusio Jėzaus žvilgsnio ir Jo artumo, veikliai mylėti Dievą ir artimą. Garbingojo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju mums primena, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievui brangus ir pašauktas į amžinąją laimę Danguje. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu kiekvienam atvėrė Dangaus vartus. Iki beatifikacijos likusį laiką išnaudokime dvasiniam pasiruošimui. Ruoškimės šiam įvykiui parapijose, bendruomenėse, mokyklose ir šeimose. Stenkimės kuo geriau pažinti išskirtinę garbingojo Teofiliaus asmenybę. Jis mokėjo kantriai ir atkakliai dirbti, ilgus metus gyvendamas toli nuo savo Tėvynės išsaugojo gyvą jos meilę. Patirti sunkumai, net ilgi įkalinimo metai sovietiniuose kalėjimuose jo nepalaužė ir neapkartino širdies. Jis išlaikė ramybę, pasitikėjimą, buvo geras visiems žmonėms, net ir savo persekiotojams. Būdamas Kaišiadorių vyskupu nuoširdžiai rūpinosi visų žmonių krikščionišku gyvenimu, kvietė gyventi blaiviai ir dorai, nuolat ragino melstis už taiką. Atsiliepkime į šį kvietimą skirdami laiko maldai, ypač Švč. Sakramento adoracijai. Kas tik gali, aplankykime su garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu susijusias vietas, ypač jo kapą Kaišiadoryse.

Mylimi broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Tegu šis prisikėlimo rytas apšviečia kiekvieno mūsų gyvenimą, išsklaido mūsų šeimų, mūsų šalies sunkumų bei kančių tamsą ir palaiko krikščionišką viltį. Arkivyskupas Teofilius savo gyvenimu paliudijo, kad „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas! Tad, kelkimės ir kartu su Kristumi ženkime į gyvenimą! Aleliuja!

 

Lietuvos vyskupai

 

 


Vilnius, 2016 m. gruodžio 24 d.

 

Ganytojų Laiškas Šv. Kalėdoms,

skelbiant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio Metus Lietuvoje

 

Tiesa padarys jus laisvus!

 

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!

 

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2, 4). Taip, žmonės Dievui yra jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko. Jis tampa kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti!

 

Kalėdos sujungia dangų ir žemę.  Ne veltui evangelistas Jonas šį įvykį apibūdina sakiniu: “Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 14). Dievas panoro atskleisti tiesą apie save. Kūrėjas troško žmogų išlaisvinti iš nežinios tamsos. Dar seniai, ateinančių įvykių nuojautos įkvėptas, pranašas Izaijas sušuko: “Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė” (Iz 9, 1). Taip, Kristus yra didi šviesa žmonijai!  Dievas savo įsikūnijimu atskleidė tiesą, kuri žmogų išlaisvina iš mitų, beprasmybės ir bejėgiškumo. Kalėdų šventė vėl kviečia mus šią tiesą pažinti ir priimti. O ją įkūnyti savo gyvenime galime padėdami savo broliams ir seserims išsilaisvinti iš nežinios ir nevilties tamsos. Jei žmogus tiki Dievu, jis turi tapti Jo tiesos bendradarbiu. Jei jis priima Kristų, jis savo mokytojo pavyzdžiu gyvenimą paverčia dovana kitam žmogui, savo Tėvynei ir pačiam Dievui. Kalėdos yra nauja proga priimti užgimstantį Kristų į savo gyvenimą.  Kartu su piemenimis, tą naktį nakvojusiais laukuose, vėl išgirskime Viešpaties angelo žinią: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 10-11).

 

Kalėdų žinios aidas toliau sklinda per pasaulio istoriją, kultūras ir tautas. Viešpaties Mesijo užgimimas, Jo misija, kryžiaus auka ir prisikėlimas įkvėpė nesuskaitomus būrius vyrų ir moterų šventam gyvenimui. Tikėjimo didvyrių turi ir mūsų Tėvynė. Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju. Tad ateinančiais 2017 metais, pirmą kartą mūsų krašte bus švenčiama skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmių liturgija. Nors paskutinį kartą prieš 30 metų palaimintuoju buvo skelbiamas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau tai įvyko Romoje. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje Lietuvoje.

 

Ateinančius 2017 metus Lietuvos ganytojai skelbia arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Jų šūkiu tebus Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šis Jėzaus pažadas yra pasirinktas ir 2017 m. birželio 23-25 dienomis Vilniuje vyksiančių Lietuvos jaunimo dienų tema. Garbingasis Teofilius Matulionis paliudijo šią tiesą savo gyvenimu. Jam Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, ganytojas savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko “Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes!” Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus evangelijos tiesą. Didžiuokimės, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį. Popiežius Pijus XI 1936 m. audiencijoje Vatikane dalyvavusiai lietuvių maldininkų grupei pasakė: “Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!”

 

Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenime atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga Dvasios tvirtybė. Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti: ištikimybė Evangelijai, tarnavimas Bažnyčiai, artimo meilė ir rūpestis tikėjimo skleidimu – misijomis. Suprasdamas, kad šių uždavinių įgyvendinimas pranoksta žmogaus jėgas, garbingasis Teofilius sėmėsi stiprybės maldoje. Jo iniciatyva 1940 metais Kauno šv. Mikalojaus (seserų benediktinių) bažnyčioje buvo pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Malda ir pasivedimas Viešpaties valiai padėjo jam išgyventi sudėtingiausius išbandymus ir išlikti nepalaužtos dvasios iki galo liudijant, kokią jėgą trapiam žmogui suteikia krikščioniškasis tikėjimas.

 

Tad dėkodami Dievui už arkivyskupą Teofilių Matulionį, melskime, kad ir mes būtume sustiprinti drąsa laisvai skelbti Kristaus tiesą. Melskime, kad visi būtume drąsūs krikščioniško gyvenimo liudytojai. Te įsikūnijusi Dievo malonė, kurią švenčiame Kalėdų iškilmėje, tampa regima ir mūsų gyvenime.

 

Šventoji Mergelė Marija, kurios pasirodymo Fatimoje šimtąsias metines 2017 metais švęsime, tegloboja mūsų kraštą ir mus visus, netrukus įžengsiančius į Naujuosius Viešpaties ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus!

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Priešrinkiminis ganytojiškas laiškas

 

              Brangūs tikintieji ir visi geros valios Lietuvos piliečiai,

 

Mūsų Tėvynė pradėjo antrąjį laisvo ir nepriklausomo gyvenimo dvidešimtpenkmetį. Tai – ypatinga mūsų tautos patriarchų, laisvės kovotojų brolių ir seserų dovana mums, pašauktiems toliau tęsti laisvos Lietuvos kūrimo darbą. Laisvė yra ne tik duotis, bet ir nuolatinė užduotis. Tai - mūsų dalyvavimas visuomenės gyvenime.

Netrukus į Seimą rinksime tuos, kurie atstovaus mus, kurdami ir tobulindami šalies įstatymus pagal rinkėjų valią. Kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti parlamentarų rinkimuose, o per juos prisidėti prie krašto valdymo. Atlikdami savo pilietinę pareigą, liudijame meilę Tėvynei ir rūpestį jos ateitimi. Pagal krikščioniškąją sampratą pilietinė pareiga prilygsta pareigoms artimui ir bendrajam gėriui. Dėl šios priežasties kviečiame šią pareigą atlikti ir nepasiduoti nuogąstavimams, kad vienas balsas nieko nepakeis.

Verta priminti, kad pagal rinkimų į Seimą tvarką daugiamandatėse apygardose kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti kandidatus juos reitinguodami. Reitinguodami pareikšime savo nuomonę apie tai, kuriems kandidatams labiausiai dera patikėti itin atsakingas valstybės įstatymų leidėjų pareigas. Partijų sąrašuose galime rasti žmonių, kurie vadovaujasi bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis, būtinomis pilnaverčiam bet kurios demokratinės visuomenės egzistavimui.

Tam, kad krašte būtų vadovaujamasi teise bei klestėtų ekonomika, būtina moralinė kultūra. Tik ten, kur dauguma gerbia ir vertina kitą žmogų, klesti santarvė ir solidarumas, kurių šiandieninėje Lietuvoje kartais pritrūksta. Besąlygiška pagarba žmogui yra pamatinis demokratijos principas. Turi būti ginamas ir saugomas kiekvienas žmogus nuo savo prasidėjimo iki mirties, žmogus su negalia ar kenčiantis nepagydomą ligą. Artimo meilė prasideda šeimoje, grindžiamoje santuoka – vyro ir moters vienas kitam savęs dovanojimu. Valstybei svarbu padėti žmonėms, kurie savo atsakomybę paliudijo įsipareigodami vienas kitam ir savo vaikams. Tik jei kandidatas į Seimą gerbia ir aktyviai palaiko šias vertybes, jis suvokia pamatinę moralinės kultūros svarbą laisvai visuomenei.

Lietuvai reikia žmonių, kurie nepuola į pesimizmą ir nemano, kad ateitį lemia vien praeities nepasisekimai. Lietuvai reikia žmonių, galinčių tęsti laisvės kovotojų darbą – valstybės, kurioje visiems gera gyventi, kūrimą. Kandidatų sąrašuose ieškokime būtent tokių žmonių, o radę – balsuokime už juos, kad, išrinkti į Seimą, mus atstovautų. Būkime ne pasyvūs istorijos stebėtojai, bet jos aktyvūs dalyviai, suvokiantys, kad pagarba pamatinėms moralinėms vertybėms yra būtina sąlyga norint gyventi krašte, kurio taip troško laisvos Lietuvos kūrėjai.

 

Lietuvos vyskupai

2016 m. rugsėjo 30 d.

 


2016-ieji – Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metai

 

KVIETIMAS MALDAI UŽ LIETUVIUS VISAME PASAULYJE

 

„…dar labiau rūpinkimės žaizdomis, palengvinkime jas paguodos aliejumi, aptvarstykime gailestingumu ir gydykime priderama vienybe bei dėmesingumu“.

Popiežius Pranciškus, „Misericordiae Vultus“, 15

 

Jau trečius metus kovo mėnesio pirmąjį sekmadienį skiriame maldai už lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje. Taigi ir šių metų kovo 6 dieną kviečiame bendrai maldai lietuvius, nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje jie bebūtų. Ateikime melstis vieni už kitus į užsienio šalyse veikiančias misijas, bendruomenes ar Lietuvos bažnyčias.

 

Kovo 4–5 dienomis popiežius Pranciškus kviečia skirti „24 valandas Viešpačiui“ – tai Susitaikinimo sakramentui ir maldai skirtas laikas. Ši iniciatyva vyks visoje Bažnyčioje, kiekvienoje vyskupijoje. O kovo 6 dieną malda prisiminkime tautiečius, kurie dirba, studijuoja, keliauja, tarnauja diplomatinėse atstovybėse toli nuo savo tėvynės Lietuvos. Melskimės už atstumo išskirtas šeimas, vaikus ir tėvus, už gyvus ir mirusius mūsų šeimų narius, gimines. Prisiminkime maldoje lietuvius dvasininkus, seseris ir brolius vienuolius, kurie, atsiliepdami į savo pašaukimą, tarnauja įvairiose pasaulio šalyse. Prisiminkime ir tuos tautiečius, kurie atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus, yra įtraukti į vergovės pinkles, netekę vilties. Šiais Gailestingumo jubiliejaus metais prašykime atsivertimo tiems, kurie dalyvauja nusikalstamoje veikloje.

 

Švęsdami Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų atminkime, kad tikėjimas tampa vaisingas, kai jį lydi darbai. Ne tik prisiminkime vieni kitus maldoje, bet ir darykime gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, keleivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Neužmirškime ir gailestingumo darbų sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius.

 

Tegul įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių gailestingumo darbai būna tokie: stiprinti išskirtus šeimos narius, tinkamai padėti visiems šalia gyvenantiems ir atvykstantiems tautiečiams, juos svetingai priimti, jais pasirūpinti.

 

Pasirenkime Maldos sekmadieniui sutelkdami parapijos bendruomenę, maldos grupeles, veiklos būrelius, visuomenines organizacijas, vietos lietuvių bendruomenę, diplomatinių atstovybių darbuotojus. Galima paskatinti bendruomenės narius atpažinti, kokie gailestingumo darbai reikalingi atvykstantiems ar greta esantiems tautiečiams, ir jiems padėti. Meldžiantis, dirbant ir švenčiant kartu lietuvių bendruomenės taps veiklesnės ir tvirtesnės.

 

Šia proga būtų tinkama kreipti savo dėmesį ir maldas į mūsų tėvynėje gyvenusius ar čia tikėjimą skleidusius kankinius bei šventuosius: šv. Kazimierą, šv. Juozapatą Kuncevičių, pal. Jurgį Matulaitį. Šiais Gailestingumo metais ypač prašykime didžiųjų Gailestingumo apaštalų – šv. Faustinos ir šv. Jono Pauliaus II – užtarimo.

 

Šiemet, kovo 6-ąją, Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, šv. Mišias 10 val. Lietuvos laiku (19 val. Melburno laiku) transliuos Marijos radijas. Šv. Mišios bus švenčiamos su Melburno (Australija) lietuvių katalikų bendruomene.

 

+Arkivyskupas Gintaras Grušas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Prel. Edmundas J. Putrimas Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams.