„Marija, globoki, Marija, taria lūpos, šnabžda širdis,“ - prašė Švč. Mergelės Marijos globos moteris, kuri tą tremties dieną galėjo pasiimti nuo stalo, tai kas ant jo buvo - maldyną. Duonos tąkart ant stalo nebuvo.

Šv. Jurgio bažnyčioje Šv. Mišias aukojęs klebonas teol. lic. kun. Sigitas Bitkauskas pasigedo jaunimo ir pasidžiaugė, kad šalia vyresnio amžiaus šaulių Šv. Mišiose dalyvavo keletas jaunųjų šaulių.  Jis dėkojo visiems atėjusiems į Šv. Mišias tą svarbią Lietuvos istorijai dieną. Po Šv. Mišių visi sugiedojome Lietuvos himną taip kaip jį giedojo tremtiniai susirinkę įvairiose tremties vietose.

Išvakarėse minėtinos datos apsilankiusi šventoriuje radau Martyną pasilipusį ant kopėčių ir dažantį, ten stovintį Tremtinių kryžių. Pasirodo jis ir pievelę šventoriaus nušienavo nustebindamas ir parapijiečius, ir kleboną.

Pasigėrėjau, kad yra tokių geros valios žmonių. Džiaukis atėjęs žmogau, gėrėkis toje šventoje šventoriaus erdvėje. Deja, kai kas pamiršta, kad bažnyčios šventorius taip pat yra gerbtina vieta. Čia mėgsta ant suolelių pasėdėti jaunimas, lankosi turistai, prisėda užlipę laiptais pailsėti maldininkai.

Marijos legionierės nunešame prie Lurdo Marijos gėlių, jas sodiname, laistome. Nesmagu būna, kada randame sudaužytas vazas, išmėtytas gėlės. Argi būtina palikti popierius, tuščius išgertus butelius, daužyti vazas. Nepagalvodami, kad „Ką darome blogo kitiems - darome sau.“

Tą rimties dieną kiekvienas prisimena savo šeimos, giminės tremtinius. Vyko paminėjimo valanda geležinkelio stotyje. Nuneštos gėlės prie Tremtinio Kryžiaus, amžinos atminties vietose. Pirmąjį  tremtinių atsiminimų susibūrimą surengiau 1989 metais dirbdama bibliotekoje „Liepą“. Už trijų stalų netilpo žmonės nors kai kas tada dar bijojo ateiti ir abejojo... o jei sugrįš... Tada skaičiau: „Metų metais jauti tremties kelią. Traukinio dundesį atkartoja širdis...“ Aprašiau pajautą tremtinių šeimos daug kartų išpasakotą.

Genė Sereikienė

Nuotraukos autorės ir Aurimo