Mums duota širdis, kurios niekas nemato. Ji tyliai laukia.

Ar ji priima į ją mėtomus akmenis, o gal yra panirusi maldoje, gal skausme... nežinome...

Kito žmogaus širdį galime tik jausti. Dievo mes prašome daug ko, bet užmirštame savo širdį. Sekmadienio Šv. Mišių pirmajame skaitinyje skaitome, kad Saliamonas Dievo nieko neprašė dėl savęs. Jis ieškojo dvasinių vertybių per savo širdį, kurias galėtų dalinti.

Teol. lic. kun. Sigitas Bitkauskas atsisveikindamas su šv. Jurgio parapijos tikinčiaisiais sekmadienį aukojo Šv. Mišias.

Jis nepriekaištauja, kad nebuvome aktyvūs, bet dėkoja, kad atėjome šiandien, kurie buvome drauge kasdienėse maldose. Dėkoja bažnyčios chorui, patarnautojams, Marijos Legionui, caritui, komandai sutvarkiusiai šv. Jurgio bažnyčios archyvą, parapijiečiams ir ne tik, dėkojo visiems tiems, kurie atrasdavo laiko ateiti į šią bažnyčią. Klebonas labai didžiavosi, kad jam teko dirbti vienoje seniausių Lietuvos bažnyčių Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje. Jis stengėsi neišduoti savo jaudinimosi. Gal ne visi išsakė, bet kiekvienas atnešė savo širdyje padėką klebonui už bendrystę, maldą, žodį, pamokymą, palaiminimą...

Kad pajaustum kito širdį reikia tylos, pabūti vienumoje. Todėl tądien buvo ypatingai jautri aplinka. Mintyse dėliojasi išsakyti ir neišvykti žodžiai.

O gyvenimas dalina visiems žydinčią vasarą.

Genė Sereikienė