Informacija » Naujienų archyvas spausdinti
2021-03-11 Kovo 11 – osios Šv. Mišios

Kovo 11-ąją Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Šv. Mišias klebonas Artūras Stanevičius aukojo už Tėvynę Lietuvą ir Nepriklausomybės akto signatarus.

1990 m. kovo 11 dieną už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai, kurie visi pasirašė akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Kovo 11-osios Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataru tapo ir kėdainietis Povilas Aksomaitis.

Tikintieji į bažnyčią rinkosi pasipuošę tautine atributika. Prieš 31 metus grįžo lietuvių tautos ženklai, tautinė simbolika: Lietuvos valstybės vėliava, šiek tiek vėliau nuo 2004 metų įteisinta Lietuvos valstybės istorinė vėliava. Grįžo „Vytis“, „Tautiška giesmė“, Gedminaičių stulpai drobėse, bareljefuose.

Vėliavos buvo šventinamos bažnyčiose. Jos suplevėsavo kiekvieno tautiečio namuose liudydamos tautos istorinę atmintį. Tikintieji prisimena, kuomet besiruošiantys giedoti ,,Tautišką giesmę“ pasigedo jos natų. Žodžiai yra, o natų tenka ieškoti. Kreipėsi į šv. Jurgio bažnyčią, kurioje natos buvo išsaugotos.

Kasmet per valstybines šventes keliant Lietuvos Trispalvę suvirpa lietuvio širdis.  Vėliavą, kaip ir Lietuvos laisvę reikėjo atsikovoti ne vien ginklu ir gyvybėmis atmokėti, bet maldomis bei begaliniu tikėjimu Dievu ir ateitimi.

 

Partizaninis

 

Tada tu nežinojai kas yra laisvė.

Buvai per mažas žinoti.

Už tat žinojai kas yra  partizanų žeminė.

Galėjai rasti kelią į ją.

Stebėjaisi kaip ant jos dangčio

Gali augti visada žaliuojanti eglė.

Žinojai medį ant kurio

Tavo sužeistas tėvas išraižė

Savo vardą, pavardę ir skaičius,

Kurių tu tada nesupratai,

Bet nubėgdavai paliesti tų skaičių ir to vardo.

Tu nežinojai kas yra laisvė,

Bet užsimerkęs galėjai rasti takelį javų lauke,

Kuriuo kas savaitę nešdavai sklidiną bidonėlį

Šilto Margės pieno Senelės pamelžto.

Kam ir kodėl neklausei.

Pastatydavai jį vis toje pačioje vietoje miške

Ir bėgdavai tekinas atgal rugių lauku

Virš kurių matydavosi tik bėgantis

Tavo plaukų kuokštas.

Kartais paklausdavai senelės „kur mano tėtis?“

Mama slapstėsi, bet lankė tave slapčia.

Tu nežinojai kas yra laisvė,

Bet žinojai žodį partizanas.

„Mano tėtis partizanas“, -

Galėjai ištarti nebent sapne.

Dabar tu žinai kas yra laisvė:

Tėvo krauju suvilgyta miško samana,

Motinos išsiilgti, išlaukti laiškai gauti iš tremties,

Vaikystė be tėčio ir mamos,

Moksladraugių patyčios, kad tu kitoks,

Rugių varpų medžioklė nupjautame javų lauke,

Kad išgyventumėte su teta ir senele.

Ant Laisvės aukuro sudėtos žmonių širdys.

Dabar tu žinai kas yra laisvė.

Supratai, kodėl nudžiūvo eglė

Ant partizanų žieminės dangčio.

Seniai nebelipi ant namo stogo, kaip vaikystėje

Trokšdamas pamatyti  Krasnojarsko kraštą,

Kuriame tremtino ir kalinio  dalią nešė abu tavo tėvai.

Dabar tu žinai, kas yra laisvė.

Reikėjo patirti, išgyventi, pamatyti, kad

Visą tai, sužinotum – užaugti.

Dabar tu žinai, kokia brangi

Žmogui ir tautai yra laisvė.

 

 

Genė Sereikienė

Nuotraukos ir eilės straipsnio autorės