Nubėgant pavasariui, gegužės 29 dieną tarsi žiedai į Šv. Jurgio kankinio bažnyčią rinkosi Pirmosios Komunijos vaikai. Juos lydėjo tėvai, krikštatėviai, giminės bei draugai. Yra kuo pasidžiaugti. Tai išties džiaugsmo diena.

Įdėtos pastangos davė savo vaisių. Pradžioje katechezės klasėje pamokos vyko kontaktiniu būdu. Buvo tarpas, kada jungėmės ir mokėmės nuotoliniu būdu, o po to vėl kontaktiniai užsiėmimai. Tradicijos pažinimas, pažintis su bažnyčios bendruomene, dalyvavimas Šv. Mišių aukoje, įsijungimas į procesijas, atnašų nešimas vedė vaikus pažinimo keliu, kėlė jų dvasią.

Įdomūs vaikų pamąstymai: „Aš Dievą matau mintyse“, „Šv. Mišios prasideda nuo varpo suskambėjimo“.

Ateina įvairios suaugusių abejonės apie pažinimą: „...pirmoje klasėje vaikai gal per maži, į tikybos pamokas ankstoka ..., o priėmus Pirmąją Komuniją lyg ir užtenka, poterius jau moka...“

Klausomės klebono Artūro Stanevičiaus homilijos: „Pirmoji Komunija dar tik pradžia jūsų sielos augimo, o ne pabaiga“. Tie žodžiai tai paskatinimas nesustoti gavus įkrikščioninimo sakramentus, o toliau auginti tikėjimą savo sielose. Ar yra riba nuo, kurios prasideda pažinimas?  Visada turime pažinimo pradžią. Gal ji net ne nuo pirmos klasės, o nuo motinos maldos pajautus vaiką po savo širdimi.

Pirmoji Komunija, kada vaikas tą dvasinį pasaulį pradeda suvokti. Tai iš tiesų graži pajautimo, suvokimo pradžia. Kalbamės su vaikais, kad santykis su Dievu, jo pažinimas neturi pabaigos.

Tikybos pamokose pirmoji malda yra žegnojimasis. Matau vaikų pastangas teisingai persižegnoti. Jaučiu, kaip jiems reikia to „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Išmokę persižegnoti galime keliauti toliau. Pirmoji Komunija vaikų gyvenime yra šviesi ir nepamirštama valanda keičiantį, nušviečianti vaiko vidinį pasaulį.

Katechetė Genė Sereikienė